Du Švedijos bankai – SEB ir “Swedbank”, užimantys 50 proc. paskolų rinkos, pernai Lietuvoje patyrė beveik tris milijardus litų nuostolių. Tai – trys procentai mūsų valstybės BVP. Kas lėmė tokius milžiniškus nuostolius ir ko šalies ekonomikai bei gyventojams tikėtis iš šių bankų šiemet?
Interviu su “Swedbank” Lietuvoje vadovu Antanu Daniu vasario 14d. BTV laidoje “Svarbus pokalbis”. Laidos vedėjas – Stasys Jakeliūnas.
Kaip jaučiasi vadovas banko, kuris per metus patyrė daugiau kaip milijardą litų nuostolių?
Matyt, 2009 metai buvo patys sudėtingiausi tiek gyventojams, tiek verslui per daugelį praėjusių metų. Labai tikiu, kad blogiausia – jau praeityje. Džiaugtis kuo nors dar yra per anksti, todėl atitinkama ir mūsų savijauta.
Ar tikėjotės tokių rezultatų 2008 metų pabaigoje, kuomet sudarinėjote 2009 metų planus?
Jau 2008 metais matėme, kad ekonomika lėtėja. Matyt, šalies ekonomikos nuosmukis nebūtų toks stiprus, jeigu pasaulį nebūtų užgriuvusi tarptautinė finansų krizė. Ir šie du veiksniai labai stipriai paveikė tiek verslo, tiek gyventojų finansinę padėtį. Kai kurie jų negalėjo laiku atsiskaityti su bankais. Todėl mes, reaguodami į tokią padėtį, turėjome padaryti atidėjnius.
Prakalbote apie atidėjinius. Jų praėjusiais metais suformavote, berods, 1,7 milijardo litų. Jų neskaičiuojant, banko pelnas būtų visiškai geras ir siektų beveik pusę milijardo litų. Kas yra tie atidėjiniai ir kodėl pernai reikėjo juos tokius didelius suformuoti?
Kiekvienai įmonei išduota paskola vertinama pagal jos kokybę, atsižvelgiant į įmonės finansinę būklę. Šiai būklei blogėjant, skaičiuojama, kokia tikimybė, kad ši paskola ar jos dalis nebus gražinta. Taigi, atidėjiniai prilygsta galimiems banko nuostoliams dėl negrąžintų paskolų.
Kaip suprantu, atidėjiniai daromi “blogosioms”, arba neveiksnioms paskoloms – kuomet klientai vėluoja mokėti bankui įmokas arba nuvertėja paskolos grąžinimą užtikrinantis įkeistas turtas. Įdomu, kodėl “Swedbank” neveiksnių paskolų procentas, lyginant su visu paskolų portfeliu, Estijoje yra dvigubai mažesnis negu Lietuvoje? Ir vėl estai mus aplenkė?
Geras klausimas. Priežasčių yra ne viena, tačiau atsakymas, matyt, slypi pačioje ekonomikoje. Estų eksporto sektorius buvo labiau orientuotas į Skandinaviją, o šios rinkos smuko mažiau. Kita vertus, estai buvo finansiškai drausmingesni ir todėl geriau pasirengė blogiems laikams. Tuo tarpu Latvijoje ekonominė padėtis yra sudėtingiausia, todėl ir banko nuostoliai ten didžiausi.
Kas dar lėmė tokius banko rezultatus, žiūrint į praeitį – 2004-2008 metus? Jūsų banko vadovai Švedijoje pripažino, kad “Swedbank” padarė klaidų, neįvertino tam tikrų rizikų. Ką ne taip “Swedbank” darė Lietuvoje?
Taip, mes padarėme klaidų, tačiau svarbiausia – mokytis ir jų nekartoti. Pirma ir, matyt, didžiausia klaida buvo nepakankamas rizikos vertinimas. Paskolos, atėjusios į Lietuvą, buvo pigios ir į galutinę paskolos kainą – palūkanas – buvo įskaičiuojama nepakankamas rizikos priedas. Dėl to visuomenėje susiformavo nuomonė, kad pinigai yra pigūs ir lengvai prieinami. Žiūrėdami į ateitį, ketiname adekvačiau vertinti verslo ir projektų riziką, todėl palūkanos labiau svyruos, priklausomai nuo šios rizikos. Antra, ne mažiau svarbi klaida buvo ta, kad neretai finansuodavome iki 90 ar net 95 procentų projekto vertės. Akcininkų dalis ir tuo pačiu paties projekto finansinis rezervas būdavo per menkas. Dėl šios priežasties mes neturime gerai išplėtotos kapitalo rinkos ir kitų finansinių instrumentų, pavyzdžiui, specializuotų fondų, kurie galėtų finansuoti kai kuriuos projektus ir naują veiklą pradedančias įmones.
Teko girdėti, kad prieš kelis metus kai kurie verslininkai tarpusavyje sudarydavo pusiau fiktyvius žemės sklypų pirkimo aukštomis kainomis sandorius. Tokių “išpūstų”, tačiau Registrų centre fiksuotų kainų pagrindų buvo skolinamasi iš bankų panašių sklypų įsigijimui, juos įkeičiant pačiam bankui. Neatsitiktinai praėjusiais metais Lietuvoje dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo buvo areštuota daugiau kaip du tūkstančiai žemės sklypų. Ar ir jūsų bankas dabar susiduria su tokiomis problemomis, kuomet buvo finansuojami sklypų įsigijimai nerealiomis kainomis?
Visuomet pirmiausiai žiūrime į kliento sugebėjimą grąžinti paskolą. Jeigu dėl to nekyla problemų, užstato vertės klausimas nėra toks aštrus. Tačiau be abejonės, pasitaiko situacijų, kuomet tenka ieškoti kelių, kaip spręsti susidariusias problemas.
Kaip jūs sprendžiate šias problemas? Juk būtina įvertinti, ar banko kliento – įmonės ar gyventojo – finansinės problemos laikinos ar ilgalaikės. Kai kas gal ir piktnaudžiauja – bando sąmoningai vengti įsipareigojimų vykdymo.
Yra įvairių klientų. Su geranoriškais klientais visuomet randame sprendimą. Iki šiol nesame iškraustę nei vieno žmogaus iš jo būsto. Be abejo, gali pasitaikyti ir atvejų, kuomet nepavyksta surasti kliento arba jis nenori spręsti problemų – tuomet galimi ir kitokie scenarijai. Todėl visuomet skatiname klientus bendradarbiauti su banku. Apskritai, šiam darbui su tokiais klientais skyrėme labai daug išteklių, pasitelkėme ir tarptautinę patirtį turinčius specialistus.
Kai kurie verslininkai skundžiasi, kad bankas, siekdamas didesnių garantijų, reikalauja asmeninio turto įkeitimo. Ar tai moralu?
Visuomet ieškome abiems pusėms tinkamo sprendimo. Dėl šios priežasties esame linkę daryti kompromisus, pavyzdžiui, pailginti paskolos grąžinimo terminus. Tikimės, kad ir klientas bus linkęs ką nors pasiūlyti. Vienais atvejais įmonės akcininkai gali įnešti papildomų lėšų, kitais – pasiūlyti papildomą užstatą. Gali būti, kad jeigu nenorima įnešti papildomų lėšų, prašome kitokio akcininko ketinimus savo įmonės atžvilgiu patvirtinančio veiksmo, kaip, antai, asmeninio laidavimo.
Gyventojai, norėdami pakeisti paskolos sąlygas, dažnai susiduria su bankų sprendimu padidinti palūkanų maržą. Kuo tai pagrįsta, ypatingai jeigu iš esmės nesikeičia kliento mokumas?
Pasitaiko įvairių situacijų. Jeigu paskolos palūkanos yra adekvačios situacijai, tuomet gana greitai ir lengvai patenkiname kliento prašymą. Be abejo, pasitaiko atvejų, kuomet paskolų palūkanos yra pernelyg mažos ir neatitinka susidariusios rinkos situacijos. Tuomet su klientu ieškome sprendimo kaip užtikrinti, kad klientas būtų pajėgus mokėti įmokas bankui, o pati paskola nebūtų nuostolinga bankui visus keturiasdešimt metų.
Ar nesusilaukiate klientų kaltinimų ir priekaištų, kad bankas bando perkelti problemas ir rizikas ant jų pečių?
Kaip jau minėjau, yra įvairių klientų. Su daugeliu pavyksta susitarti. Kartais gali pasitaikyti ir tokių atvejų, tuomet tokiam klientui skiriame daugiau dėmesio.
Kokios jūsų vadovaujamo banko veiklos perspektyvos šiais metais? Švedijos centrinio banko vadovas, darydamas pranešimą Švedijos parlamente, kuriame berods vyksta tyrimas dėl krizės Baltijos valstybėse, įspėjo, kad Švedijos bankų čia šiemet laukia tokie pat nuostoliai kaip ir pernai. Ar toks niūrus vertinimas yra realus?
Manau, kad blogiausi metai – praeityje. Tačiau atsikvėpti ir džiaugtis dar būtų per anksti.
Matome tam tikrą verslo įmonių padėties stabilizaciją. Tai nereiškia, kad nebeliko probleminio portfelio – būtina toliau dirbti ir stebėti, kaip sekasi vykdyti numatytus veiksmus, esant reikalui, ieškoti naujų sprendimų. Netgi priešingai – kai kurios eksportuojančios bendrovės pradeda atsigauti. Nors tokios įmonės nesudaro didžiosios dalies visų verslo organizacijų, tačiau tai yra geras ženklas, žiūrint į priekį. Tuo tarpu gyventojų padėtis yra kiek kitokia. Šalta žiema, padidėjusios elektros kainos, augantis nedarbas, kuris šiemet vargu ar ims mažėti, apsunkina gyventojų galimybes laiku atsiskaityti su banku. Taigi, ieškome galimybių padėti gyventojams vykdyti savo finansinius įsipareigojimus ir taip pat rūpintis savo buitimi.
Ar pagrįsta manyti, kad šiemet “Swedbank” tokių didelių nuostolių nebeturės?
Pagrindinis scenarijus, kuriuo grindžiame savo veiklos šiais metais perspektyvas yra toks, kad pasaulis neįkris į dar vieną ekonominę duobę, estai kitais metais įsives eurą, kas būtų gera žinia mūsų regionui, o latviai sugebės išlaikyti finansinį ir politinį stabilumą po rinkimų. Tačiau, jeigu šios prielaidos nepasitvirtins, galimi ir kiti scenarijai. Tuomet tai atsilieptų ir banko rezultatams.
Bankų klientai pastebi, kad kai kurie bankai – galbūt ir “Swedbank” – didina kai kurių bankinių operacijų įkainius. Ar taip bandote dalinai kompensuoti pernai patirtus nuostolius?
Mes nolat peržiūrime paslaugų įkainius – ne tik juos didiname, bet ir mažiname. Tikslas – skatinti tam tikrą klientų elgesį. Pavyzdžiui, Lietuvoje vis dar dažnai atsiskaitoma grynais pinigais. Mes skatiname naudotis elektroninėmis atsiskaitymo priemonėmis, nes tai – ne tik saugu, bet ir patogu. Todėl tokiems mokėjimo būdams mes taikome labai dideles nuolaidas, o kai kurios paslaugos vis dar yra nemokamos.
Kokios vis tik šios krizės pamokos jūsų bankui? Juk tai ne pirma krizė jūsų bankui – Švedijoje susidūrėte su labai panašia krize 1991-1992 metais. Antrą kartą užlipote ant to paties grėblio?
Visos krizės turi panašumų, tačiau yra ir skirtumų. Švedija šį kartą išvengė didesnių problemų ir neturėjo tokio gilaus ekonomikos nuosmukio. Lietuvoje, suprasdami kelis sisteminius dalykus, darome tai, kas nuo mūsų priklauso. Su kitais verslo atstovais kalbame apie tai, kaip galėtume paskatinti kapitalo rinką. Antra, skatiname finansinį žmonių raštingumą – skiriame lėšas ir pastangas jų švietimui. Manau, kad tai yra labai svarbu.
“Swdbank” prezidentas, pristatydamas praėjusių metų banko rezultatus, paminėjo, kad bankas mažins paskolų portfelio dalį Baltijos valstybėse. Toks teiginys skamba gana grėsmingai, nes bankų įtaka šių valstybių ekonomikai yra didžiulė. Bus sunku atsigauti ekonomikai, jei Švedijos bankai laikysis labai konservatyvios skolinimo politikos. Kaip vertinate tokius savo vadovo teiginius? Ir jūs pats esate pareiškęs, kad banko paskolų portfelis Lietuvoje toliau mažės.
Skoliname ir dabar, skolinsime ir ateityje. Tai – mūsų verslas. Tačiau esminis klausimas yra toks: ar skolinimo apimtys, kurios buvo 2007-2008 metais buvo adekvačios ir tvarios?
Diagramoje matome, kad 2004 metais visoje Lietuvos bankų sistemoje indėliai prilygo paskolų portfeliui. Tuo tarpu 2008 metų pabaigoje bankai jau buvo išdavę dvigubai daugiau paskolų, negu sukaupę indėlių. Užsienio analitikai į šią tendenciją ir didžiulę disproporciją ėmė kreipti dėmesį 2006 – 2007 metais. Manote, kad tai buvo nenormalu ir taip toliau nebegali tęstis?
Būtent. Apie tai mes ir kalbame. Mes pasisakome už tvarų augimą ir tvarų verslą. Manome, kad paskolų ir indėlių augimas turėtų vykti panašiu tempu. O jeigu paskolų augimas bus spartesnis už indėlių augimą, rizikuosime dar kartą iššaukti minėtą disproporciją ir visas su tuo susijusias bėdas.
Matyt, pernelyg spartus bankų paskolų portfelio augimas ir buvo viena šios krizės priežasčių, iš kurios dabar mokosi “Swedbank”, galbūt ir kiti bankai. Tikėkimės, kad pasimokys ir valdžios institucijos. O artimiausiais metais, ko gero, iš bankų bus sunku tikėtis intensyvaus skolinimo, kuris padėtų atsigauti šalies ekonomikai. Taigi, teks ieškoti kitų galimybių, siekiant užtikrinti tvarią ir harmoningą šalies ekonomikos plėtrą.