Artėjant Seimo rinkimams ir kaistant politinei atmosferai, įsiplieskia ne tik korupcijos skandalai, bet ir vėl pasigirsta politikų kalbos apie tai, kas ir kokių klaidų padarė prieš krizę ir per ją. Socialdemokratai kaltina konservatorius, kad šie įvykdė „naktinę“ mokesčių reformą ir sumažino pensijas, kurias dabar reikia kompensuoti.

Tai neva apsunkino krizės įveikimą, o gal net ir pagilino ją. Konservatoriai priekaištauja, kad pensijos buvo didinamos neturint tam lėšų ir jas buvo būtina mažinti, nes kitaip Lietuva galėjo atsidurti prie bankroto slenksčio.

Bet ir vieni, ir kiti klaidingai skelbė, kad krizė Lietuvoje iš esmės kilo dėl globalių veiksnių. Socialdemokratams šis mitas ypač naudingas, nes padeda išvengti milžiniškos politinės ir teisinės atsakomybės, net nepalyginamos su problemomis, kurios kyla dėl dabartinių korupcijos skandalų.

2009 metų vasarį publikavau straipsnį „Kas kaltas dėl ekonominės krizės Lietuvoje?“. Jame išdėsčiau krizės priežastis – nevaldomą bankų skolinimą ir infliaciją, nekilnojamojo turto burbulo pūtimą, neatsakingą biudžeto politiką, – kurios Lietuvoje lėmė vieną giliausių visame pasaulyje ekonomikos nuosmukių. Taip pat pateikiau lietuviškąjį krizės kaltininkų sąrašą.

2010 metais šis sąrašas buvo dar kartą publikuotas knygoje „Lietuvos krizės ekonomika“. Ekspremjeras G. Kirkilas parašė atsiliepimą apie šią knygą ir paminėjo, kad „autorius, analizuodamas krizės priežastis ir padarinius, sėkmingai atsiribojo nuo politinių sumetimų ir šališkumo“.

Savo nuomonę išdėstė ir dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius: „knygoje <…> nurodomi žingsniai, kurių turėtų imtis Lietuvos Seimas, Vyriausybė ir Lietuvos bankas, kad būtų užkirstas kelias dar vienam „kietajam ekonomikos nusileidimui“. Atrodė, jog abu socialdemokratų premjerai pritarė mano krizės priežasčių analizei ir atsakingų už ją pareigūnų įvardinimui.

Tad kuomet 2012 m. pabaigoje A. Butkevičius pakvietė dirbti jo patarėju finansų klausimais, maniau, kad mano darbas bus padėti jam ir Vyriausybei ištaisyti klaidas ir pertvarkyti viešųjų finansų valdymą. Tikėjausi, kad jie bus pasirengę įdiegti ir kokybiškai naujus komercinės finansų sistemos reguliavimo bei finansinių paslaugų vartotojų teisių apsaugos principus.

Deja, jau per kelis pirmuosius darbo mėnesius supratau, kad nei premjeras, nei finansų ministras nėra nusiteikę ką nors keisti. Kai tik paliesdavau kokį nors esmingesnį finansų politikos klausimą, jie visokiausiais būdais jo vengdavo. Po kurio laiko tapo akivaizdu, kad jie paprasčiausiai neturi dalykinės kompetencijos suprasti vietos ir tarptautinių ekspertų siūlymus, todėl ir plaukia pasroviui.

Kelis šimtus milijonų kainavęs ydingas „Ūkio banko“ uždarymo modelis, taikstymasis su stambiųjų bankų diktatu ir jų valdomų įmonių subsidijavimas viešaisiais pinigais, finansinio lupikavimo toleravimas, tolesnis „Sodros“ skandinimas skolose ir kiti sistemingi finansų valdymo principų pažeidimai įrodė, kad premjeras ir visa jo vadovaujama partija net neketino ko nors pasimokyti iš krizės.

Ne tik mano, bet ir kai kurių Lietuvos bei užsienio ekonomistų, o taip pat ir įvairių institucijų – Europos Komisijos, Tarptautinio valiutos fondo, Švedijos centrinio banko – vertinimu, krizė Lietuvoje brendo jau nuo 2004 metų, tik įstojus į ES. Visą tą laiką svarbiausia valdančioji partija buvo socialdemokratai.

Todėl akivaizdu, kad didžiąja dalimi ją lėmė vidaus, o ne išorinės priežastys. Iš esmės tai – visiškai aplaidus valstybės finansinių ir ekonominių procesų valdymas, siekiant trumpalaikio, nepatvaraus ekonomikos augimo ir savanaudiškų „politinių“ tikslų.

To negali pripažinti ne tik pagrindiniai krizės kaltininkai socialdemokratai, bet, matyt, ir konservatoriai, kurie turėjo reaguoti į šiuos procesus dar prieš krizę, bet nieko nedarė. Todėl, prasidėjus krizei, A. Kubiliaus vyriausybei neliko nieko kito, kaip tik karštligiškai ir nemokšiškai tvarkytis su jos padariniais.

Dabar vienas pagrindinių 2009 metų sąrašo „herojų“, dar kartą ministro pareigas einantis R. Šadžius, rengiasi „paaukštinimui“ – auditoriaus postui Liuksemburge. Jo kolega Z. Balčytis jau antrą kadenciją darbuojasi Europos Parlamente. Taip Lietuvoje įvertinta dviejų socialdemokratų ministrų atsakomybė už nusikalstamai aplaidų valstybės finansų valdymą.

Jų partijos vadovas, „politikos chameleonas“ A. Butkevičius, ir toliau vykdo tokią pat trumparegišką finansų ir ekonomikos politiką Lietuvoje. O kodėl gi ne, jei opozicija domisi tik „Vijūnėlės dvaro“ ar premjero žento propagandos verslo istorijomis. Jos Socialdemokratų partijos rinkėjų nuotaikoms nedaro jokios įtakos, nebent dar labiau juos mobilizuos rudenį balsuoti už „nepelnytai puolamus savus“.

Daugumai šių rinkėjų, kaip neseniai rašė Mečislovas Laurinkus, svarbiausia yra iliuzija, kad gyvenimas, valdant A. Butkevičiui ir jo partijai, nors ir po truputį, bet gerėja. A. Kubiliaus ir konservatorių valdymas daugeliui gyventojų, atvirkščiai, asocijuojasi su nedarbu, sumažintomis pensijomis ir atlyginimais bei mokesčių didinimu.

Taip yra todėl, kad niekas oficialiai iki šiol neįvertino Socialdemokratų partijos vaidmens sukeliant krizę Lietuvoje. Su visais katastrofiškais jos padariniais – 200 000 bedarbių armija, daugiau kaip 100 000 naujų emigrantų ir 11 milijardų eurų išaugusia valstybės skola. Už šių milžiniškų, bet plikų skaičių slypi prarasti žmonių būstai ir likusios jų skolos bankams, iširusios šeimos, daugybė bankrotų ir aibė kitų nelaimių.

Įdomu, koks būtų šios partijos ir jos šulų įvertinimas už tokius „nuopelnus“, jei kokia nors valstybės institucija išdrįstų to imsis? Kol kas atrodo, kad vietoje politinės ir teisinės atsakomybės dėl krizės tai bus postai Europoje su milžiniškais atlyginimais, rudenį laimėti Seimo rinkimai ir garbė po dviejų metų tribūnose ir priekinėse eilėse švęsti Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį.

alfa.lt