Per ketvirtį amžiaus Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo penktadaliu, o jos biudžetas visą tą laiką buvo deficitinis. Todėl mūsų šalies demografinė padėtis ir perspektyvos – liūdnos, o valstybės skola nuolat didėja. Skaičiuojant vienam gyventojui, įskaitant ir kūdikius, ji jau viršijo 5,5 tūkst. eurų sumą.

Tai – tik du rodikliai, kuriais remiantis galima daryti vienareikšmišką išvadą – prie mūsų valstybės vairo stovi žmonės, kurių tikslas – ne efektyviai valdyti valstybę ir atstovauti jos piliečiams, o bet kokia kaina patekti į valdžią ir kuo ilgiau joje išsilaikyti. Tai darydami, jie naudojasi senu principu – „suskaldyk, patepk ir valdyk“.

Pridėkime tai, kad pasitikėjimas Lietuvos Seimu ir partijomis – vienas žemiausių Europos Sąjungoje, o pagal savižudybių skaičių ir alkoholio vartojimą esame „pirmaujančiųjų“ gretose. Akivaizdu, kad su tokiu valdymu valstybė, kaip koks „Titanikas“, keliauja į nebūtį.

Ką reikėtų daryti? Vienas kelių – stiprinti visuomenines organizacijas, kurios privalo aktyviai dalyvauti politiniame šalies gyvenime, bet kol kas yra silpnos ir susiskaldžiusios. Paminėsiu 3 sritis, nors jų yra ir daugiau. Tai – verslas, profsąjungos ir pensininkai.

Šiuo metu Lietuvoje yra nemažai verslo asociacijų, narystė jose yra savanoriška, tad šių organizacijų vadovai konkuruoja dėl narių. Aiškios tokių asociacijų kūrimo tvarkos ir logikos iš esmės nėra. Jų vadovų tikslas sąraše turėti kuo daugiau ir kuo svarbesnių įmonių, todėl net nario mokesčių nemokėjimas dažnai yra toleruojamas.

Austrijoje narystė verslo asocijuotose struktūrose yra privaloma, o nario mokesčius surenka Finansų ministerija. Neatsitiktinai šios šalies verslo asociacijos yra stiprios, kompetentingos bei įtakingos ir, bendradarbiaudamos su politikais, dalyvauja efektyviai valdant valstybę.

Mūsų verslo asociacijos, išskyrus retas išimtis, tuo nepasižymi, dažnai tenkinasi tuščiomis diskusijomis ir deklaracijomis bei paprasčiausiai prisiderina prie ydingų valdžios diktuojamų normų. Todėl būtina geriau reglamentuoti tokių asociacijų veikimą, įskaitant ir narystės jose tvarką.

Reikia turėti realią ir stiprią jas visas jungiančią darbdavių konfederaciją. Ji turėtų atstovauti visoms privataus verslo asociacijoms trišalėje taryboje ir kitur, kur diskutuojami ir sprendžiami valstybės gyvenimo klausimai – minimalios algos, socialinės apsaugos ir pensijų sistemos reikalų, migracijos politikos, verslo aplinkos gerinimo ir pan.

Dabar pas premjerą ir ministrus eina bet kurios tokios asociacijos vadovai, o po to ir vieni, ir kiti skelbia apie neva rezultatyvias diskusijas. Vyriausybėje ir kitur populiaru organizuoti visokius renginius, kviestis valdžios vyrus bei moteris, dalinti diplomus bei kitokius apdovanojimus ir kartu fotografuotis. Didžiąja dalimi tai tėra parodomieji šou.

Panaši padėtis yra ir su profsąjungomis. Vienoje šakoje, pavyzdžiui, švietimo jų yra bent kelios. Tai – nenormalu, nes jos konkuruoja tarpusavyje ir iš tikrųjų nežinia kam atstovauja. Apskritai profsąjungos Lietuvoje jungia tik apie 8 proc. visų dirbančiųjų, todėl sunku kalbėti apie rimtą jų interesų gynimą.

Tokių profsąjungų kompetencija ir įtaka – menka, o jos dar ir susiskaldę. Todėl turėtų būti nustatyti aiškūs šių organizacijų narystės, finansavimo ir atstovavimo trišalėje taryboje bei kitose institucijose principai.

Singapūre, kuris per penkis dešimtmečius kokybiško valdymo dėka iš vargstančios tapo viena pirmaujančių šalių pasaulyje, trišalėje taryboje dalyvauja tik trijų institucijų atstovai – darbdavių ir profsąjungų konfederacijų bei Darbo išteklių ministerijos.

Tuo tarpu Lietuvoje tokios tarybos posėdžiai primena balaganą, nes dalyvių – daugybė, o jų kompetencija – žema. Diskusijos ten neprimena nieko panašaus į dalykišką valstybės reikalų svarstymą.

Lietuvoje yra bent dvi pensininkų organizacijos, bet jos net nebando sistemiškai ginti pensininkų interesų, toleruoja akivaizdžius „Sodros“ įstatymų ir jos finansų valdymo principų pažeidimus. Politikai manipuliuoja šiomis organizacijomis, skirdami arba ne lėšas jų veiklai, todėl jų vadovai bijo rimčiau kritikuoti ar ko nors reikalauti iš valdžios.