Šio mėnesio pradžioje spaudos konferencijoje Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas K.Glaveckas pasakė, kad litas yra pervertintas kai kurių valiutų atžvilgiu, o įvedant Lietuvoje eurą, lito kursas šios valiutos atžvilgiu gali būti pakeistas. Šie vieno iš geriausių Lietuvoje ekonomistų pasakyti teiginiai sukėlė nedidelę audrą žiniasklaidoje ir tarp politikų bei šiokią tokią paniką visuomenėje. Jau tą pačią dieną profesorius bandė atsisakyti savo žodžių, o kai kurie socialdemokratų partijos nariai netgi pasiūlė jam atsistatydinti. Įdomu, dėl ko turėtų atsistatydinti K.Glaveckas? Dėl to, kad pasakė tiesą? O gal dėl to, kad netrukus jos atsisakė?

 

Tai, kad litas pasidarė pervertintas daugelio aplinkinių valstybių – Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Švedijos ir kai kurių kitų – valiutų atžvilgiu – nepaneigiamas faktas. Tai, kad lito ir euro kursą, įvedant eurą Lietuvoje nustatys Europos Sąjungos institucijos – taip pat ne paslaptis. Galbūt triukšmas ir panika kilo dėl to, kad šie faktai nepakankamai žinomi žiniasklaidai ir plačiajai visuomenei? 

 

Jeigu taip, K.Glaveckas paprasčiausiai bandė užpildyti šias žinių spragas. Įdomiausia yra tai, kad daugelis politikų, tarp jų ir K.Glavecko koalicijos partneriai bei netgi kai kurie finansų analitikai mano, kad tokia informacija neturėtų būti skleidžiama. Nejaugi jie galvoja, kad šiais itin sparčios informacijos sklaidos laikais ką nors galima nuslėpti?

 

Atrodo, kad Lietuva – ne vienintelė valstybė, kurioje dominuoja toks mąstymas. Kaimyninėje Latvijoje daugelį metų dirbantis danų ekonomistas M.Hansenas stebisi kai kuriomis šios šalies tradicijomis bei vengimu atvirai diskutuoti ekonomikos temomis. Jis tokį požiūrį vadina “nutylėjimo ekonomika”. 

 

Pasak jo, geriau žinoti visą reikalingą informaciją – teigiamą ir neigiamą – ir, priimant sprendimus, remtis ja. Tai – žymiai  geriau, negu gyventi kaip realybės nesuvokianti ir neinformuota avių banda. 

 

Jis mano, kad jeigu diskusija šalyje ekonominėmis ir finansų temomis būtų atviresnė ir platesnė, visuomenė taptų racionalesnė ir remtųsi faktais bei objektyvia analize o ne gandais ir nuogirdomis. Mažiau žmonių  išsigąstų, sužinoję kokią nors prastą naujieną. Esu tikras, kad šie profesionalaus ir patyrusio ekonomisto žodžiai, skirti kaimyninei valstybei, puikiai apibūdina ir padėtį Lietuvoje.

 

Fiksuotas lito kursas euro atžvilgiu Lietuvoje jau daug metų vietos politikų, institucijų ir kai kurių ekonomistų pateikiamas kaip šalies ekonomikos ir finansų sistemos stabilumo bei pasitikėjimo ja garantas. Dėl stabilaus lito kurso, pasak Lieuvos banko vadovų ir daugelio politikų, šalyje sėkmingai plėtojosi ekonomika, buvo skatinamos investicijos į ją ir pan.

Nesigilinsiu čia į jau kitur pateiktą vertinimą, kad šis mūsų ekonomikos augimas kelerius pastaruosius metus buvo netvarus ir neharmoningas.  Atlikus elementarią analizę, tampa akivaizdu, kad tarp investicijų į Lietuvą dominavo Skandinavijos bankų paskolos šalyje veikiantiems komerciniams bankams, kurios ir sukėlė tokį vartojimo, tuo pačiu ir biudžeto pajamų augimą, dabar gręsiantį pavirsti dviženkliu nuosmukiu. 

Suprantama, smarkiai pasikeitusi padėtis Lietuvos eksporto rinkose taip pat prisidės prie jau prasidėjusio ekonomikos nuosmukio, tačiau pernelyg gretai augęs gyventojų ir įmonių įsiskolinimas bei šiuo metu sprogstantis nekilnojamojo turto burbulas – mūsų vidinės bėdos, dėl kurių kaltinti pasaulinę finansų krizę – naivu ir beprasmiška. 

Galima teigti, kad fiksuotas lito kursas prisidėjo prie stabilumo iliuzijos kūrimo. Iliuzijos, kuria remiantis buvo intesyviai skolinama ir skolinamasi eurais. Skola eurais komerciniams bankams ir kitoms finansų institucijoms, kuri tarp gyventojų viršija 60 proc., o tarp įmonių – 80 proc. viso paskolų portfelio ir yra pagrindinė prežastis, dėl kurios lito devalvavimas Lietuvoje – neįmanomas. Bent jau taip atrodo dabar. Dėl šios priežasties nebuvo devalvuotas ir kaimynų latas, nors Tarptautinis valiutos fondas tai siūlė Latvijos valdžiai, kuomet buvo deramasi dėl finansnės paramos paketo šiai valstybei. 

Tarp užsienio ekonomistų, kurie yra pakankamai gerai įsigilinę į padėtį Baltijos valstybėse, vyrauja nuomonė, kad lato devalvavimas buvo tinkamesnis sprendimas, netgi turint omenyje problemas gyventojams, įmonėms ir komerciniams bankams, kurios kiltų dėl įsiskolinimo eurais pabrangimo. 

Vienas iš šių ekonomistų – E.Hugh – prieš kelias dienas parašė išsamų analitinį straipsnį, kuriame ragina ragina Estiją devalvuoti savo valiutą. Be jau įprasto ekonominio – eksporto konkurencingumo skatinimo – argumento, dar viena svarbi priežastis, kodėl, pasak jo, tai reikėtų padaryti – emigracijos grėsmė dėl galimai ilgesnio ekonomikos nuosmukio, lyginant su scenarijumi, kuomet devalvuojama valiuta. Akivaizdu, kad šis jo įspėjimas turėtų būti dar aktualesnis Lietuvai, nes mūsų emigracijos tendencijos, lyginant su pastarųjų metų padėtimi Estijoje – žymiai grėsmingesnės.

Mažai abejotina, kad yra pakankamai ekonominių prielaidų jei ne devalvuoti litą, tai bent jau rimtai tai svarstyti. Tai, kad A.Kubilius, R.Šarkinas, kiti politikai ir kai kurie bankų analitikai Lietuvoje tai neigia, manęs neįtikina. 

Pavyzdžiui, jų argumetas, kad devalvavus valiutą, šalyje neišvengiamai išauga infliacija, yra paneigtas kaimyninėje Lenkijoje. Zlotas per pusmetį nuvertėjo apie trisdešimt proc., tuo tarpu infliacija čia pastaraisiais mėnesiais ne auga, o mažėja ir šiuo metu yra bent du kartus mažensė negu Lietuvoje. 

Kaip jau minėjau, pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima devalvuoti lito – didžiulės gyventojų, įmonių ir pačios valdžios skolos eurais. Tačiau tai – visai kita – neatsakingo finansinių rizikų ir pinigų sistemos Lietuvoje valdymo problema. Būtent dėl šios problemos mes sparčiai smengame į aklavietę, kurios esmė tokia – lito devalvavimas gali būti būtinas, bet yra negalimas. 

Apie šią aklavietę pradėjau rašyti ir kalbėti maždaug prieš pusantrų metų ir manau, kad dėl to, jog šalis į ją pateko, pirmiausiai yra atsakingas Lietuvos bankas. Jis pasyviai stebėjo agresyvią bankų skolinimo eurais politiką, matyt, tikėdamasis, kad euras Lietuvoje netrukus bus įvestas ir šis devalvavimo baubas išnyks kaip dūmas. Beje, dar praėjusių metų sausio mėn. centriniam šalies bankui siūliau pasvarstyti galimybę konvertuoti visų gyventojams eurais išduotų paskolų valiutą į litus. Dabar atrodo, kad tai nebuvo visiškai beprasmis raginimas.

Dabartinis lito kursas kuo toliau, tuo labiau tampa panašus į masyvų inkarą, kuris tempia skęstantį mūsų ekonomikos laivą į dugną. Ekonomikos konkurencingumo praradimo problema neišnyktų, netgi skubiai įvedus eurą. Vienintelis būdas spręsti šią problemą, jei nenorima devalvuoti lito – spartus kainų šalyje mažinimas. 

Ir pradėti vadžia turėjo nuo savęs – iš tikrųjų susimažinti atlyginimus sau ir daugeliui valdininkų bei sumažinti daugelį kitų savo išlaidų, o ne imituoti šį procesą. Kitas darbas, kurį privalėjo atlikti dabartinė koalicija – dar gruodžio mėnesį priimti reikalingus įstatymų pakeitimus, kurie būtų sudarę prielaidas mažėti elektros, dujų ir šildymo kainoms šalyje.

Tuo tarpu šių kainų augimas dabar – jau ne tik ekonominė, bet ir socialinė bei politinė problema. Tokie sprendimai būtų buvę žymiai efektyvesni ekonomine ir politine prasme, lyginant su visais mokesčių įstatymų pakeitimais, kurių didžioji dalis padarė daugiau žalos nei davė naudos. 

Taip bent jau būtų sudarytos prielaidos valdžios ir visuomenės bei verslo solidarumui, be kurio neįmanoma tikėtis įveikti šią grėsmingą ekonominę krizę. Juk ji, pasak Pasaulio banko vadovo, plėtosis ir transformuosis į nedarbo, socialinę ir – galų gale – politinę pačios valdžios krizę. Atrodo, kad Lietuvoje taip pat neišvengsime tokios procesų sekos.

Visuomenės ir, atrodo, kai kurių politikų tikėjimas, kad komisarė D.Grybauskaitė, tapusi prezidente, sugebės išspręsti tokio masto problemas – dar viena pavojinga iliuzija, kurios geriau neskatinti. Tuo labiau, kad iki galimos jos inauguracijos dar bent tris mėnesius turėsime stebėti blogų ekonominių naujienų srautą iš viso pasaulio ir Lietuvos. Jau nekalbant apie Latviją, kuri vis tik gali neišvengti savojo lato devalvavimo. Juk A.Kubilius ir R.Šarkinas negali garantuoti, kad tai neįvyks. 

Kas tada būtų atsakingas už galimą panikos pliūpsnį Lietuvoje? K.Glaveckas ir kiti, kurie sąžiningai bando pateikti informaciją ir jos analizę, žiniasklaida ar visi tie, kurie dar prieš kelis mėnesius neigė arba nesugebėjo suprasti problemų masto ir toliau užsiima “nutylėjimo” arba “stručio” ekonomikos propagavimu?