Prieš kelias buvo pranešta, kad “greitoji” Tarptautinio valiutos fondo (TVF) finansinė pagalba tikriausiai bus suteikta dar vienai Lietuvos kaimynei – Baltarusijai. Viena šios pagalbos sąlygų – 20 proc. Baltarusijos rublio devalvavimas. Kaip žinome, broliams latviams pavyko įtikinti TVF, kad toks ar panašus lato devalvavimas šiai šaliai būtų pražūtingas. TVF sutiko, nors kai kurie jo specialistai turėjo kitokią nuomonę. Diskusija šia tema iki šiol vyksta ir pasaulio ekonominėje žiniasklaidoje.
Esminė tokios TVF nuostatos Latvijos atžvilgiu priežastis – didžiulė (apie 100 proc. BVP) Latvijos gyventojų ir įmonių skola eurais, kuri, devalvavus latą, negailestingai smogtų pasikolinusiems eurais, patiems tokias paskolas išdavusiems komerciniams bankams ir jų šeimininkams Švedijoje.
Neatsitiktinai TVF telkiant finansinę paramą Latvijai dalyvauja ir Švedijos vyriausybė, kuri yra susirūpinusi savo bankų (bei savo pačios) stabilumu. Baltijos valstybių makroekonominės problemos ir agresyvios bei rizikingos Švedijos bankų investicijos šiose šalyse – didžiulis šios valstybės politikų ir centrinio banko galvos skausmas šiuo metu.
Lietuvoje jau daug metų turime fiksuotą lito kursą ir garsiąją valiutų valdybą, kurią, kaip deklaruoja visos valdžios institucijos ir “nepriklausomas” Lietuvos bankas, būtina išsaugoti. Galima beveik neabejoti, kad tai pavyks padaryti. Tačiau kaip tai padės (o gal – apsunkins) įveikti krizę, kuri, kaip ir prognozavau dar 2007 metų pabaigoje, neišvengiamai atslinko į Lietuvą?
Skubu pareikšti, kad ir aš pasisakau už fiksuoto lito kurso euro atžvilgiu išsaugojimą. Deja, daugelio ekspertų nuomone (tarp jų – ir praėjusių metų Nobelio ekonomikos premijos laureatas P.Krugmanas) už tai teks brangiai sumokėti. Tam būtina pasirengti, atitinkamai koreguojant krizės įveikimo planą. Be to, svarbu žinoti, kodėl teks tokią kainą sumokėti, kas bus pagrindiniai “mokėtojai” ir ar kas nors iš to išloš.
Valiutų valdyba paprastai įvedama šalyse, kurių užsienio prekybos struktūra yra joms pačioms priimtina, o centriniai bankai nepajėgūs užtikrinti nepriklausomą valstybės pinigų politiką. Kadangi Lietuvoje valiutų valdybos modelis įvestas jau seniai – prieš penkiolika metų – apie tuometinę užsienio prekybą kalbėti beprasmiška. Suprantama, apie jokius Lietuvos banko gebėjimus vykdyti nepriklausomą pinigų politiką nei tuo metu, nei dabar taip pat nėra ką rašyti.
Įvedus valiutų valdybą, būtina, kad ji veiktų efektyviai. Viena pagrindinių to sąlygų – infliacija valiutų valdybą turinčioje šalyje neturi reikšmingai skirtis nuo to lygio, kuris yra bazinės valiutos valstybėje (Lietuvos atveju – visa eurozona). Jei šis makroekonominis rodiklis nuolat yra daug aukštesnis, valiutų valdyba neatlieka savo funkcijos, o ją bandanti išlaikyti valstybė ilgainiui praranda ekonomikos konkurencingumą.
Kitaip tariant, įvedus valiutų valdybą, vien išlaikyti fiksuotą valiutos kursą nepakanka. Tiesa sakant, jo laikyti įsirežęs niekas ir neprivalo – jokios “gyvos” valiutų valdybos nėra. Visa sistema veikia autonomatiškai, tačiau būtina užtikrinti makroekonominių parametrų laikymąsi. Tai – jau minėta infliacija ir teigiamas einamosios sąskaitos balansas, kurio pagrindinė sąlyga – sėkminga užsienio prekyba.
Kaip visi puikiai žinome, infliacija Lietuvoje pernai buvo kelis kartus auštesnė negu eurozonoje. Einamosios sąskaitos deficitas, dar prieš kelis metus tesiekęs 7 proc., praėjusių metų viduryje viršijo 17,5 proc. ir pasiekė visų laikų antirekordą. Taigi, matyt, akivaizdu, kad valiutų valdyba Lietuvoje veikė neefektyviai, nepaisant visų jau daug metų kartojamų Lietuvos banko užtikrinimų, skelbiamų jo ataskaitose Seimui, kad yra priešingai.
Keistai atrodo ir Lietuvos banko ataskaitose skelbiamas teiginys, kad pagrindinis makroekonominis tikslas – euro įvedimas Lietuvoje. Nejaugi šalies valiutos pakeitimas gali išspręsti kokias nors esmines ekonomines problemas? Žymiai rimčiau atrodytų, jei vietoje tokio tikslo būtų įrašyta, kad siekiama tvarios ir harmoningos ekonominės plėtros ar ilgalaikio ekonomikos konkurencingumo. Tai atrodytų žymiai solidžiau ir kompetitingiau -tiesa, tik “popieriuje”.
Nors jau kurį laiką buvo aišku, kad dėl nevaldomų infliacijos procesų Lietuvos eksporto konkurencingumui kyla didžiulė grėsmė, tai buvo ignoruojama, dažnai pabrėžiant, kad kol kas eksporto plėtros statistika to nerodo. Tiesa, nominalus (to laikotarpio kainomis) eksporto augimas Lietuvoje nuolat buvo įspūdingas. Netgi per tris praėjusių metų ketvirčius, lyginant su tuo pačiu ankstesniųjų metų laikotarpiu, jis viršijo trisdešimt procentų.
Deja, kiek pasigilinus, paaiškėja, kad beveik tris ketvirtadalius šio augimo lėmė trijų įmonių (“Mažeikių naftos”, “Lifosos” ir “Achemos”), kuriose dirba viso labo keli tūkstančiai darbuotojų, produkcijos kainų kilimas. Beveik visos kitos eksportuojančios įmonės, kuriose bendras darbuotojų skaičius viršija šimtą tūkstančių, patiria rimtų problemų, ir jos šiais metais bus dar grėsmingesnės. Taigi, kyla grėsmė ir nemažos dalies šių įmonių darbuotojų darbo vietoms.
Šiuo metu, kai visą pasaulį krečia finansų krizė ir prasidėjo ekonomikos recesijos procesai, visos valstybės bando išsaugoti eksporto galimybes. Lietuvai taip pat būtina to siekti, tuo labiau, kad ji beveik neturi finansinių išteklių skatinti vidaus vartojimą. Tačiau kaip reikės eksportuoti į Rusiją, Ukrainą, Lenkiją, Didžiąją Britaniją ir kitas šalis, su kuriomis Lietuva turi tamprius prekybos ryšius, ir kurių valiutos euro (tuo pačiu ir lito) atžvilgiu nuvertėjo daugiau kaip dvidešimt procentų.
Dėl tokių valiutų kursų pokyčių Lietuvos įmonėms eksportuoti į šias valstybes savo santykinai pabrangusią produkciją bus žymiai sudėtingiau. Kaip jau minėjau, į eurozonos valsybes Lietuvai taip pat bus sunku eksportuoti dėl ekonomikos nuosmukio daugelyje šių valstybių ir smarkiai išaugusių kainų pas mus. Latvija ir Estija – taip pat svarbios Lietuvos užsienio prekybos partnerės – patiria didžiausią ekonomikos nuosmukį visoje ES ir vargu ar galėsime plėsti eksportą į jas, nepaisant išlikusių stabilių jų valiutų kursų lito atžvilgiu ir panašios infliacijos.
Todėl Lietuva, išlaikydama nepakitusį lito kursą euro atžvilgiu, turės rasti kitų būdų atstatyti eksporto konkurencingumą. Ir tie būdai, pasak jau minėto P.Krugmano (ir daugelio kitų ekonomistų) – mažėjančios kainos visoje ekonomikoje ir ypatingai – darbo užmokesčio kritimas. Jei to neįvyks, šalis bus pasmerkta ilgalaikei ekonominei vegetacijai ir skolininkės daliai. Nepaisant to, koks bebūtų skausmingas šis procesas socialine ir nepatogus politine prasme, tai – paprasčiausia ekonominė logika. Negailestinga ir nepaneigiama.
Taigi, valiutų valdybos ir dabartinio lito kurso euro atžvilgiu išsaugojimo kaina Lietuvoje bus gilesnis nei daugelyje kitų valstybių (pvz., Lenkijoje, Čekijoje ir kitur) ekonomikos nuosmukis. O tai reiškia neišvengiamus įmonių bankrotus, augsiantį nedarbo lygį ir rimtas centinės valdžios, savivaldybių bei Sodros biudžetų problemas. Paprasčiausiai nėra kito kelio atstatyti ekonominę pusiausvyrą, kuri kelis pastaruosius metus buvo nusikalstamai pažeidžiama.
Dėl to atsakingos visos Lietuvos makroekonominį ir finasninį stabilumą turėjusios užtikrinti šalies institucijos – Lietuvos bankas, Seimas ir Vyriausybė. O krizės įveikimo planai turėjo būti parengti ir pradėti įgyvendinti prieš metus, kuomet jau buvo akivaizdu, kad finansinio ir ekonominio cunamio, kilusio JAV, bangos neišvengiamai atsiris ir iki Lietuvos.
Didžiausią neefektyviai veikusios valiutų valdybos išsaugojimo kainą sumokės tie, kurie bandė nuosekliai ir atsakingai plėtoti verslą. Suprantama, kaip visada, nukentės pensininkai ir kitos socialiai pažeidžiamos gyventojų grupės. Na, o išlošė tie, kurie suspėjo pasinaudoti pinigų importo ir ekonomikos burbulų pūtimo teikiamais privalumais.
Tačiau tai jau buvo kitoks verslas – su savais principais ir logika, panašesnis į karštligišką spekuliacinę pasiutpolkę nei į “tvarią ir harmoningą šalies ekonomikos plėtrą”. Išlošti galimybių dar turi ir skolų išieškotojai, bankrotų administratoriai bei tie, kurie bus finansiškai pasirengę supirkti dar daugiau atpigsiantį nekilnojamąjį turtą, įmones, o galbūt ir kai kuriuos šalyje veikiančius bankus.