Praėjusių metų gegužės mėn. The Economist Intelligence Unit (The Economist grupės analitinis ir konsultavimo padalinys) paskelbė straipsnį apie Baltijos valstybių makroekonomines tendencijas ir galimas jų gilėjimo pasekmes. Tos tendencijos – tai žymiai didesni paskolų portfelių, lyginant su BVP, augimo tempai, ženklūs einamųjų sąskaitų (ir ypač – užsienio prekybos) deficitai, žymiai spartesni darbo užmokesčio nei darbo našumo augimai. Jei tokios tendencijos laikosi pakankamai ilgai, kaip rodo kitų šalių patirtis, sukuriamos gilios makroekonominės disproporcijos, sparčiai kyla vartojimo prekių ir nekilnojamojo turto kainos, o tai gali atvesti prie pastarųjų kritimo ar net finansinių krizių. Straipsnyje Baltijos valstybėms, jei minėtos tendencijos nesikeis, buvo prognozuojamas ekonomikos raidos scenarijus su didėjančia infliacija ir ilgalaikiu eksporto konkurencingumo praradimu.

Nors nuo straipsnio pasirodymo nepraėjo nei metai, prognozės jau pildosi: infliacija visose Baltijos valstybėse išaugo daugiau kaip du kartus, o būsto rinka – apmirusi arba krentanti. Nors užsienio prekybos statistika to kol kas nerodo, neišvengiamas ir eksporto konkurencingumo sumažėjimas. Tuo labiau, kad dėl vis gilėjančios finansų ir ekonominės krizės JAV, Europos Sąjungoje (ES) šiais ir kitais metais laukiamas reikšmingas ekonomikos plėtros sulėtėjimas. Tai negali nepaveikti Lietuvos eksporto, nes apie 70% ekportuojamų prekių iškeliauja būtent į ES.

Nors besiklostančios makroekonominės disproporcijos Lietuvoje ne tokios ženklios, kaip kaimyninėje Latvijoje, tendencijos, deja, – tos pačios. Šioms tendencijoms koreguoti pasaulyje dažniausiai naudojamos pinigų (monetarinės) politikos priemonės. Lietuvoje jau keliolika metų gyvuojantis valiutų valdybos modelis praktiškai eliminuoja monetarinio poveikio priemonių taikymo galimybes bandant koreguoti minėtas ekonomikos tendencijas. Iš esmės galima teigti, kad Lietuvos bankas dabar tėra Europos centrinio banko padalinys ir neatlieka esminių valstybės centrinio banko funkcijų. Be to, pinigų kiekis rinkoje kasmet didėjo bent po 20 proc. (intensyvaus paskolų portfelio augimo arba, kitaip tariant, kreditinių išteklių importo pasekmė), o tokio augimo, žymiai lenkiančio BVP augimo tempus, įtaka kainų lygio kilimui – neišvengiama. Todėl deklaruojamas pagrindinis Lietuvos banko tikslas – palaikyti kainų stabilumą – taip pat tėra tuščia frazė.

Bankų paskolų portfelio augimas po 50 proc. per metus (daugiausia – dėka didžiųjų užsienio motininių bankų finansavimo) bei Europos struktūrinių ir kitų paramos fondų lėšos yra pirminiai šalies ekonomikos augimo šaltiniai per pastaruosius kelerius metus. Pasiekę skolinimosi lubas ir išsekus ES paramos fondų lėšų srautui, sulauksime ilgalaikio ekonominio sąstingio laikų. Nustojus augti vidaus vartojimui ir investicijoms į nekilnojamą turtą bei toliau besiklostant neigiamoms užsienio prekybos tendencijoms, ekonomikos augimo šaltinių beveik neturėsime. Kiek šaržuodami galime teigti, kad išsikasėme sau makroekonominę duobę, o šio proceso intensyvėjimą vadinome ekonomikos augimu. Arba, kitaip tariant, ekonomikos augimas buvo pasiskolintas ir, atrodo, skolos grąžinti neturėsime iš ko. Neužmirškime augančių energetinių išteklių kainų bei ateityje tik didėsiančios priklausomybės nuo jų (jau vien dėl nenumaldomai artėjančio Ignalinos atominės elektrinės 2-jo bloko uždarymo) – ir ekonomikos ateitis pasirodys visai niūri.

Atrodė, kad į šalį atėję gausūs kreditiniai ištekliai ir paramos lėšos išspręs visas problemas. Tai buvo pagrindinis politikų, raginusių stoti į ES argumentas bei siekis. Tačiau pasirodo, kad vien turėti pinigų nepakanka – reikia sugebėti juos tinkamai nukreipti ir valdyti. Tarpusavyje besivaržydami dėl rinkos dalies, komerciniai bankai aktyviai skolino, tačiau didžioji paskolų dalis teko vartojimui, nekilnojamam turtui įsigyti ir panašioms reikmėms. Lietuvos bankas ir šalies valdžia kelerius metus pasyviai stebėjo situaciją ir nebandė bent jau riboti skolinimą užsienio valiuta ar skatinti investicijas į perspektyvias sritis. Atrodo, kad visiems buvo gerai – ekonomika auga, biudžeto pajamos didėja, gyventojų nekilnojamojo turto vertė kyla kaip ant mielių. Mažai kas manė, kad nevaldomas pinigų importas iš labai stambių Lietuvos mastais Skandinavijos bankų viršys bet kokias galimybes efektyviai juos panaudoti ir paskatins neracionalų vartojimą, nepagrįstus lūkesčius, spartų kainų bei darbo užmokesčio augimą kai kuriuose šalies ūkio srityse, investicijas į trumpalaikę naudą ir mažą pridėtinę vertę kuriančias sritis, menką taupymo lygį ir pan. 

Nors formaliai nacionalinė šalies valiuta yra litas, realiai Lietuvoje dominuoja eurozonos pinigai ir pinigų politika. Taupymas litais šalies viduje yra palyginti menkas dėl labai žemų ar net neigiamų realiųjų palūkanų bankuose ir daugybės atsivėrusių investavimo galimybių užsienio finansų rinkose. Šalies piliečiai taupo, tačiau didžioji dalis šių finansų srautų iškeliauja iš šalies. Iš ES į Lietuvą ateinantys eurai tapo kaip narkotikai – jie kelia daug struktūrinių problemų, tačiau, atrodo, be jų gyventi nebegalime. Esame finansų globalizacijos auka – kapitalo judėjimas liberalizuotas, tačiau ne šalis valdo didžiulius jos mastais finansų srautus, bet jie destruktyviai veikia (deformuoja) šalies finansus ir ekonomiką. Atsidūrėme tarsi užburtame rate, kurį suka ES bankų ir kiti pinigai, o šalutiniai šio proceso rezultatai yra ekonomikos ir kainų (ypač – nekilnojamojo turto) augimas bei laikinas šalies struktūrinių finansinių ir ekonominių problemų maskavimas.

Taigi atrodo, kad pakliuvome į sudėtingą situaciją, kurios esmė – priklausomybė nuo lyg ir lengvai gaunamų ES pinigų (bankų paskolos ir paramos lėšos), nesugebėjimas efektyviai jų panaudoti bei instrumentų ir kompetencijos stoka tokiai situacijai valdyti. Tai panašu į finansinę aklavietę, nes, spręsdami kurią nors vieną finansinę problemą, sukurtume arba pagilintume kitą. Kita vertus, nieko nedarydami, kaip rodo kitų šalių patirtis, sulauksime rimtų finansinių ir ekonominių bėdų. Viso to kol kas plika akimi nematyti – tuo labiau, kad esame apakinti įspūdingo BVP augimo ir į šalį plūstančių pinigų. Įdomu, ką darysime, kai visa tai baigsis, o ilgalaikio konkurencinio pranašumo šalis neįgis?

Lietuva turėjo galimybių pasirengti konkurencijai globalioje rinkoje – taip pat pasinaudodama ir ES pinigais – tačiau to nepadarė. Šiuo metu šalis yra veikiama globalių ekonominių ir demografinių ES procesų  (daugelyje ES šalių visuomenė sensta ir joms reikia jaunos ir pigios darbo jėgos) ir, būdama maža bei atvira, yra labai pažeidžiama. Pasirengti šiai konkurencijai galėjome, jei šalies politikai būtų sutarę dėl prioritetinių veiklos sričių ir krypčių: energetinė nepriklausomybė, eksporto konkurencingumas, žinių ekonomikos kūrimas, tačiau svarbiausia – švietimas. Tik išsilavinę ir informuoti piliečiai gali užtikrinti tikrąją ir ilgalaikę savo bei visos šalies gerovę. Be konkurencingos švietimo sistemos mūsų šalis neturi perpektyvų konkuruoti šiuolaikiniame pasaulyje. Tačiau vietoje dėmesio švietimo sistemai ir investicijų į ją buvo vykdomas jos ekonominis „genocidas“. Tai paaiškinama neefektyvios valdžios noru išlikti – vargu ar išsilavinę ir informuoti visuomenės nariai toleruotų dabartinio Seimo ir vyriausybės veiklą.

Šiuo metu vietoje strateginio valstybės valdymo, pagrįsto aiškiais prioritetais, turime neišspręstas problemas ir nevaldomas rizikas: sparčiai prastėjanti demografinė padėtis, kurią reikšmingai pablogino darbingo amžiaus šalies piliečių emigracija į kitas ES šalis, darbo jėgos, ypač – kvalifikuotos, stoka, šalies ekonomikos pažeidžiamumas dėl energetinių išteklių ir maisto kainų tendencijų pasaulyje, grėsmė prarasti eksporto konkurencingumą, tiesioginių užsienio investicijų stoka, visų valstybės sektorių skolinimasis užsienio valiuta ir dėl to prisiimama valiutos kurso rizika, neefektyvus viešojo sektoriaus darbas. Tai nėra išsamus sąrašas, tačiau galime neabejoti, kad tokį ar panašų sąrašą turi visi potencialūs investuotojai bei ekonomikos ekspertai užsienyje. Todėl tikėtis esminių tiesioginių užsienio investicijų, ypač į aukštesnę pridėtinę vertę ar eksporto potenciją kuriančią sritis – neverta.

Šioms problemoms spręsti ir rizikoms valdyti reikalingas visiškai kitokios kokybės valstybės valdymas. Deja, atrodo, nei dabartinis, nei būsimasis Seimas tokio šalies valdymo užtikrinti nepajėgs. Taigi nebus nieko keisto, kai iš „Baltijos tigro“ pavirsime sustirusiu „Baltijos šunyčiu“. O tai, kad Latvijos tikriausiai laukia dar didesnės ekonominės problemos – menka paguoda. Geriau jau pasimokytumėme iš Estijos, kuri, atrodo, suprato, kad be reikiamo dėmesio švietimui jokie ES pinigai ir laikini BVP šuoliai nepadės. Pasimokyti galima ir iš Slovėnijos bei Čekijos, kurios nesiekia būtinai panaudoti kuo daugiau ES paramos lėšų, tačiau abi gali pasigirti žymiai geresniais nei Lietuvos užsienio prekybos balansais.