Naftos kainos šokas – viena svarbiausių viso pasaulio analitikų ir politikų diskusijų temų pastaraisiais mėnesiais. Nafta, skaičiuojant eurais, per metus pabrango daugiau kaip 70 proc. Degalų, dujų, šildymo, elektros kainos kyla, reaguodamos į šį brangimą. Dėl to brangsta ir didžioji dalis kitų prekių bei paslaugų. Maisto žaliavų ir produktų kainų kilimas taip pat nemaža dalimi susijęs su šiuo procesu, nors yra ir kiti veiksniai. Tarp jų – ydinga biokuro politika, kuri papildomai “suriša” maisto žaliavų ir energetines rinkas, taigi, ir jų kainas. Aiškinimų, kodėl kyla naftos kaina – gana daug, tačiau įtikinamų – mažai.

Tuo tarpu kai kurie ekonomistai šalims, panašioms į Lietuvą dėl tokio naftos brangimo prognozuoja visai liūdną ateitį. Šalys, kurių ekonomikos imlios energetiniams ištekliams, t.y., nepagrįstos aukštosiomis technologijomis, inovacijomis ir pan. bei kurios neturi gamtinių išteklių ir pakankamai daug pigios darbo jėgos šiuo metu praranda konkurencingumą.

Lietuvos situacija be visų šių veiksnių yra dar blogesnė dėl gręsiančio Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir su tuo susijusiu žymiu papildomu elektros – o tuo pačiu ir kitų kainų –  šuoliu.

Vien šis dvigubas energetinis šokas gali būti rimtesnis išbandymas šalies ekonomikai nei beveik prieš dešimtmetį vykusi Rusijos krizė. Pridėjus visa kita, kas vyksta aplinkui mus ir jau neigiamai veikia šalies ekonomiką (Europos Sąjungos ekonomikos ir Lietuvos eksporto rinkų ten plėtros lėtėjimas, neslūgstanti įtampa pasaulio finansų rinkose), tik mūsų premjeras gali išlikti  ramus arba apsimesti, kad toks yra.

Tiesa, biudžetas dėl augančių PVM pajamų nuo didėjančių degalų kainų kol kas išlošia, tačiau tai – trumpalaikė nauda. Mažėjant šalies konkurencingumui ir lėtėjant ekonomikos plėtrai, ilgainiui tikriausiai mažės ir degalų vartojimas, taigi, ir PVM bei degalų akcizo pajamos.

Dauguma šalies piliečių turbūt nežino ir to, kad jie PVM moka ne tik nuo pačių degalų kainos, bet ir nuo degalų akcizo. Kas gali būti “gudriau”, kaip rinkti mokesčius nuo kitų mokesčių? Ar tai ne ekonominis absurdas? Jei ir taip, pasirinkimo nėra, nes tai įtvirtinta ES direktyvose.

Šiuo metu dažniausiai minimi tokie veiksniai, lemiantys naftos kainos šoką – fundamentalieji (paklausos ir pasiūlos dinamika, investicijų į naftos gavybą ir perdirbimą lygis), finansiniai (finansų krizės poveikis, spekuliacijų įtaka) ir geopolitiniai (OPEC kartelio, Rusijos ir kitų naftos eksportuotojų politika, Irako opkupacija, jau kurį laiką tvyranti ir pastaruoju metu dar labiau išaugusi prieš Iraną nukreiptos karinės agresijos grėsmė).

Yra ir kiti veiksniai, darantys įtaką naftos kainai – klimato kaitos procesai, neramumų ir streikų kai kuriose naftą eksportuojančiose šalyse rizika, investicijų lygis į alternatyvios energetikos mokslinius tyrimus, jų rezultatų bei patentų panaudojimas ir pan.

Nors paklausos ir pasiūlos tendencijos jau ilgą laiką lemia naftos kainos augimą, o investicijos į gavybą ir perdirbimą nėra pakankamos, dauguma ekspertų pripažįsta, kad pastarojo laikotarpio kainos šokas negali būti paaiškintas vien šiais veiksniais.

Panašūs į dabartinius naftos kainos pliūpsniai jau buvo aštuntajame dešimtmetyje – 1973-1974 metais, po Izraelio – Arabų karo ir 1979-1981 metais, įvykus revoliucijai Irane ir prasidėjus Irako-Irano karui.

Iki Irako okupacijos 2003 metais naftos kaina buvo mažesnė nei 30 JAV dolerių už barelį ir nors sparti ir ilgalaikė Kinijos ir Indijos ekonomikų plėtra buvo prognozuojama jau ir tuomet, jokie naftos ateities sandoriai (net ir kelerių metų) nesignalizavo nieko panašaus į šiandienines kainas.

Panaši situacija kaip ir prieš 30-35 metus Persų įlankos regione jau kurį laiką yra susiklosčiusi ir dabar. Irakas okupuotas jau beveik šešeri metai. Tuo tarpu Irako naftos ištekliai – vieni didžiausių pasaulyje. Be to, Irako nafta yra aukštos kokybės ir palyginti lengvai išgaunama. Irake išgaunamos naftos kiekis tik dabar pasiekė ikiokupacinį lygį ir galėtų būti žymiai didesnis.

Mažai kas pasaulyje abejoja, kad vieni svarbiausių Irako okupacijos motyvų buvo susiję su šios šalies naftos išteklių ir padėties Persų įlankoje, ypatingai pietrytinėje jo dalyje esančio Hormuzo sąsiaurio kontrole. Verta prisiminti, kad per Hormuzo sąsiaurį tiekiama apie 50 proc. pasaulio naftos. S.Husseino režimo masinio naikinimo ginklų ir ryšių su Al-Qaeda “pasakomis” seniai jau niekas nebetiki.

Žinant tai, pasidaro aišku, kodėl kova dėl šio sąsiaurio kontrolės – nepaprastai svarbi ir JAV visais įmanomais būdais, taip pat ir kariniais, siekia šią kontrolę stiprinti. Apie naftos ir Hormuzo sąsiaurio svarbą okupuojant Iraką savo knygoje bei interviu minėjo ir buvęs JAV Federalinių rezervų banko vadovas A.Greenspanas.

Kita vertus, jau keleri metai yra grąsinama Iranui, kurio naftos ištekliai – taip pat didžiuliai ir kuris turi tiesioginį priėjimą prie Hormuzo sąsiaurio. Pastarosiomis savaitėmis šiuos grąsinimus girdime vis dažniau. Ypatingai karingai šiuo metu yra nusiteikęs Izraelis, kuris, atrodo, jau yra pilnai pasirengęs oro atakoms prieš Iraną.

Pagrindinis Izraelio deklaruojamas galimų karinių veiksmų motyvas – Irano branduolinė programa, kuri atseit kelia jam grėsmę. Tačiau beveik visiems žinoma, kad pats Izraelis turi branduolinę ginkluotę ir šiuo požiūriu yra penkta ar šešta pagal pajėgumą valstybė pasaulyje. Turint omenyje dar ir tai, kiek karų per savo šešis gyvavimo dešimtmečius yra pradėjęs Izraelis ir kiek per pastaruosius du šimtmečius – Iranas (nė vieno), turėtų būti akivaizdu, kas regione kelia didesnę grėsmę.

Dažnai Izraelio vadovų ir pasaulio žiniasklaidoje “cituojami” Irano prezidento M.Ahmadinejado pasisakymai apie siekį sunaikinti Izraelį tėra masyvus iškraipytų žodžių tiražavimas. Kitaip tariant, “sena gera propaganda”.

J.Fischeris, buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras, po apsilankymo Izraelyje prieš kelias savaites mano, kad yra didelė tikimybė, jog Izraelis puls Iraną per artimiausius kelis mėnesius, iki G.W.Busho prezidentavimo kadencijos JAV pabaigos. Kitaip tariant, kol nesibaigė santykinai palankiausias laikotarpis, kuomet galima tikėtis didžiausio įmanomo JAV palaikymo tokiems veiksmams.

Pasak Vokietijos žurnalo Spiegel, dauguma Izraelio vyriausybės narių mano, kad sankcijos, nukreiptos prieš Iraną yra neefektyvios ir vienintelis būdas jį “sustabdyti” –  kariniai veiksmai. Nesutariama tik dėl jų pradžios laiko.

Įvertinus visa tai, akivaizdu, kad įtampa Persų įlankos regione ir netikrumas dėl naftos tiekimo iš ten yra didžiulio masto – o tai ir kelia naftos kainą.

Kiti svarbūs veiksniai, lemiantys tokį naftos kainos kilimą – finansiniai. Juos santykinai galima sugrupuoti į dvi dalis – krizė finansų rinkose ir didžiulio masto finansinės spekuliacijos.

Jau beveik metus besitęsianti krizė pasaulio finansų rinkose eilinius investuotojus skatina ieškoti santykinai saugių investicijų, kurios turėtų kokį nors “materialų” pagrindą. Dalinai dėl to investicijos į žaliavas tapo tokios populiarios.

Labiau įprastų investicijų į akcijas, ar tuo labiau, į išvestinius finansinius instrumenus dėl ekonomikos plėtros lėtėjimo daugelyje šalių ir “finansinės inžinerijos stebuklų”, pademonsruotų JAV būsto paskolų ir kitose finansų rinkose, daug kas paprasčiausiai bijo.

Taigi, šiuo metu pasaulyje yra begalė “neįdarbintų” pinigų. Tai susiję dar ir su tuo, kad stambiųjų pasaulio valstybių pinigų sistemos ir jų valdymas jau kelis dešimtmečius remiasi neaiškiais  principais, todėl pinigų kiekis pasaulyje sparčiai ir nepaliaujamai auga. Nemaža dalis šių pinigų, ieškodama “saugaus uosto”, patenka į naftos ateities sandorių rinką.

Be to, pasaulyje yra daugybė finansų rinkų “žaidėjų”, kurie veikia kaip gigantiški finansiniai piratai. Jie valdo šimtų milijardų dolerių vertės finansinį turtą, tačiau yra beveik neprižiūrimi valstybinių ar tarptautinių finansų institucijų. Tai ir “hedge fondai”, ir taip vadinamieji investiciniai bankai – Merrill Lynch ir kt.

Visus šiuos “žaidėjus” ekonomikos profesorius N.Roubinis (vienas pirmųjų – dar 2006 m. – įspėjęs pasaulį apie artėjančią “antrarūšių” būsto paskolų rinkos ir visos JAV finansų sistemos krizę) vadina “šešėline finansų sistema”.

Štai šie neprižiūrimi finansiniai gaivalai ir siaučia naftos ateities sandorių rinkose, siekdami uždirbti iš įtampos Persų įlankos regione. Jei dar paminėsime, kad naftos kaina dabar nustatoma atsižvelgiant į ateities sandorių kainų lygį, pradėsime suprasti, kodėl degalinėse turime mokėti daugiau kaip keturis litus už litrą degalų.

Taigi, pirminė naftos kainos šoko priežasčių grupė yra susijusi su didžiule įtampa Persų įlankos regione dėl nesiliaujančios Irako okupacijos ir didėjančios atakų prieš Iraną grėsmės. Antrinė priežasčių grupė – besitęsianti krizė pasaulio finansų rinkose bei nevaldomos “šešėlinės” finansų sistemos veiksmai, agresyviomis spekuliacijomis sustiprintys šį naftos kainos šoką.

Kitaip tariant, dabartinį naftos kainos lygį daugiausia lemia geopolitinių ir finansinių veiksnių sąveika.

Kada šis šokas nuslops? Tuomet, kai atslūgs įtampa Persų įlankos regione. Na, o jei Iranas vis tik bus užpultas, jis imsis atsakomųjų veiksmų Irake, Libane, Gazos ruože, Hormuzo sąsiauryje ir kitur. Dėl to įtampa regione ir visame pasaulyje tik didėtų, atsilaisvintų rankos imtis veiksmų prieš Iraną ir JAV administracijai.

Dėl viso šio chaoso naftos kaina toliau augtų,  o daugelio pasaulio šalių (be abejo, ir Lietuvos) ekonomikos patirtų dar didesnį smūgį.

Sunku nesutikti su J.Stiglitzu (Nobelio ekonomikos premijos lauretu, buvusiu Pasaulio banko vyr. ekonomistu ir viceprezidentu), kuris teigia, kad iš karinių veiksmų Persų įlankos regione labiausiai pasipelnė naftos ir karinės pramonių magnatai. Kažin ar atsitiktinis sutapimas yra tai, kad dabartinis JAV prezidentas yra susijęs su pirmąja, o viceprezidentas – su antrąja pramone.

Na, o Lietuva, dalyvaudama “koalicijoje” Irake, kad ir simboliškai, tačiau prisideda prie šio naftos kainos šoko ir, tuo pačiu, Rusijos režimo stiprinimo bei savo ekonomikos žlugdymo. Ką gi, ko tik nepadarysi vardan “partnerystės”. Tik kažin ar tokia auka reikalinga ir suprantama eiliniams šalies piliečiams?