Kas svarbiau – Lietuva ar Eurovizija?

Nacionalinė atranka į Euroviziją Lietuvoje yra rimtesnė, nei rinkimai į Seimą. Ar tai reiškia, kad Eurovizija mums svarbesnė už valstybę? Nors šalies valdymas – pats sudėtingiausias darbas, o Eurovizija – viso labo pramoginis šou, pasirengimas dalyvauti ir atranka į ją yra žymiai profesionalesnė.

Prieš kiek laiko nacionalinės Eurovizijos atrankos laimėtoją rinkdavo tik žiūrovai. Ši sistema keitėsi, dabar joje dalyvauja ir profesionali komisija.

Ji įvertina kandidatų gebėjimus ir jų pasirengimą dalyvauti finaliniame konkurse. Dalis kandidatų yra atmetami dar pradiniame etape. Komisijos balsai svarbūs ir renkant nugalėtoją.

Panašius principus derėtų taikyti ir rinkimuose į Seimą. Pirmiausia – įvertinti kandidatų gebėjimus ir savybes, būtinas valdyti valstybę, netinkamus atmesti. Šiame procese – bent pirmajame jo etape – privalo dalyvauti profesionalai – politologai, psichologai, sociologai ir kiti.

Žinau argumentus, kuriais dauguma politikų iš karto atmes tokius siūlymus. Jų manymu, tai – nedemokratiška, patys piliečiai yra pajėgūs nuspręsti kas geriausiai gali juos atstovauti ir tuo pačiu valdyti valstybę.

Nesiginčiju, kad rinkėjai protingi, bet vargu ar visose gyvenimo srityse. Juk retas kuris turi žinių, įgūdžių ir laiko vertinti politikų rinkimų programas, jų pažadus ir veiklos rezultatus. Kažin ar eilinis pilietis supranta kaip reikia valdyti valstybę, nutuokia kaip politikai manipuliuoja informacija ir rinkėjų emocijomis.

Tai – gebėjimai ir žinios, reikalingos norint išrinkti tinkamus Seimo narius. Nemažai studijų ir tyrimų parodė, kad dauguma piliečių viso to nesugeba ir net nesidomi tokiais dalykais. Kita vertus, mūsų politikų darbo kokybė, moralė bei žemas visuomenės pasitikėjimo jais lygis taip pat liudija, kad renkame ne tuos.

Taip jau atsitiko, kad vadovaujamės garsiąja V. Lenino fraze „kiekviena melžėja gali valdyti valstybę“. Tiesa, ją kiek modernizavome. Dabar valstybę gali valdyti ir kiekvienas muzikantas, sportininkas, suvirintojas ar santechnikas. Ir, be abejo, verslininkas. Ir kuo kandidatas žinomesnis, tuo jam lengviau patekti į Seimą. Ar kas nors abejoja, kad panorėjęs ten nesunkiai atsidurtų ir A. Sabonis?

Tokios atrankos į Seimą sistemos rezultatai – apgailėtini. Visi tai jaučiame, bet nežinome ką daryti. Viena iš išeičių – judėti nuo Lenino link Platono valstybės valdymo sampratos. Pasak jo, būsimieji valstybės valdytojai – politikai – turėtų būti atrenkami ir rengiami šiam darbui dar vaikystėje ir tik visiškai subrendę galėtų jį dirbti.

Ar tai nedemokratiška? Nemanau, nes dabar galimybė bet kam patekti į Seimą kaip tik blogina mūsų demokratijos kokybę.

Pasak Pasaulio banko ekspertų, be laisvų rinkimų visapusiškai demokratijai būtinos dar bent dvi sąlygos – kokybiškas valstybės valdymas ir piliečių pasitikėjimas valdžios institucijomis. Apie nusikalstamai aplaidų mūsų valstybės valdymą ir tokio valdymo rezultatus jau rašiau.

Remiantis visuomenės apklausomis, pasitikėjimo Seimu lygis pastarąjį dešimtmetį nuolat mažėjo ir dabar tesiekia 5-6 procentus. Tai – katastrofiškas rodiklis, kuris turi priversti susimąstyti visus.

Bet vietoje analizės ir siūlymų iš politologų ir pačių politikų dažniausiai girdime, kad kokie rinkėjai, tokie ir politikai. Sakoma, jog kuomet subręs visuomenė, pasikeis kartos, rinksime kitokius tautos atstovus.

Galbūt, bet gal ir ne. Jei tai ir įvyks, gali užtrukti dar ketvirtį amžiaus ar ilgiau. Manau, kad tiek laiko neturime ir atrankos į Seimą pokyčių reikia jau dabar. Kas juos turi inicijuoti?

Tikrieji politikos, inteligentijos, verslo lyderiai, politikos mokslų atstovai. Galėtų ir Prezidentė, jei turėtų tokių ketinimų ir tinkamos kompetencijos.

Politikai, kurie valdo Lietuvą, taip pat ir jų rinkimų sistema nėra Dievo duoti. Tai būtina suprasti, įvertinti ir keisti. Niekas kitas už mus to nepadarys.

Manau, kad į profesionalią kandidatų į Seimą vertinimo komisiją (tai galėtų būti sustiprinta Rinkimų komisija) būtina pasikviesti ekspertų iš užsienio, kaip kad daroma ir nacionalinėje Eurovizijos atrankoje.

Kad ir iš Skandinavijos ir Vokietijos. Juk visi norime gyventi taip pat, kaip tų šalių piliečiai – turėti daugiau socialinio teisingumo ir labiau pasitikėti tais, kurie valdo mūsų valstybę