Valdančioji koalicija praėjusių metų pabaigoje patvirtino ir ėmėsi įgyvendinti krizės įveikimo planą, kurio esmė – siekis sumažinti biudžeto deficitą, įvykdant gana nevykusią mokesčių reformą. Dabar dalies mokesčių pakeitimų jau atsisakoma, tačiau kyla klausimas, ar yra parengtas kitas, išsamesnis krizės įveikimo planas – planas B – kuriame būtų aprėpti ne tik svarbiausi šalies ekonomikos ir finansų sistemos sektoriai, bet ir būtų įvardintos krizės priežastys.

Neteko girdėti, ką valdžios atstovai mano apie tai, kokiomis ligomis apsėsta mūsų šalies ekonomika ir finansų sistema. Juk be teisingos ir objektyvios ligos diagnozės neįmanomas efektyvus gydymas. Deja, atrodo, kad šiuo metu naujo išsamaus ir vientiso plano nėra, nėra ir pakankamai aiškaus krizės priežasčių apibūdinimo bei už krizę atsakingų asmenų ir institucijų įvardinimo.

Jau įprasta girdėti, kad šios dabar jau beveik visą pasaulį apėmusios finansų ir ekonominės krizės “gimtinė” – JAV. Apie ten vykusį nevaldomą skolinimą, sumaniuosius finansų “inžinierius” ir netikusias reitingų agentūras jau daug rašyta ir kalbėta. Neseniai žurnale “Time” susipažinome ir su sąrašu asmenų, kurie neva yra kalti dėl visą pasaulį užplūdusių finansinių ir ekonominių problemų. Kiek vėliau pabandysiu pateikti  ir “lietuviškąjį” krizės kaltininkų sąrašo variantą. Tačiau prieš tai – keli pastebėjimai apie panašumus tų procesų, kurie vyko JAV ir Lietuvoje dar prieš kylant krizei. Juk naivu būtų manyti, kad krizė atsirado nei iš šio, nei iš to. Prielaidos jai brendo ne vienerius metus.

Kaip JAV, taip ir Lietuvoje skolinimas nekilnojamajam turtui (NT) įsigyti kelerius metus buvo labai intensyvus, o palūkanos – žemos. Į JAV bankų sistemą pinigai plūdo pasaulio finansų rinkose pardavus anksčiau išduotų paskolų pagrindu sukonstruotus vertybinius popierius, tuo tarpu Lietuvoje šį pinigų srautą užtikrino motininių bankų paskolos Lietuvoje veikiantiems bankams. Tačiau esminis šių procesų bruožas – didelė naujų kredito išteklių pasiūla. Centriniai bankai toleravo tokį pinigų antplūdį ir didelius skolinimo tempus, o valdžia visokeriopai (Lietuvoje – ir palankia mokestine politika) skatino skolinimą, taip pat net ir menkas pajamas gaunantiems gyventojams.

Įdomu, kad net ir dešimties metų senumo teiginiai bei raginimai, susiję su būsto paskolų rinkos plėtra JAV ir Lietuvoje – gana panašūs. Nors institucijos, kurios susiję su šiais teiginiais abiejose valstybėse skiriasi, tačiau esminė jų funkcija  ir JAV, ir Lietuvoje ta pati – sudaryti lengvesnes sąlygas būsto paskolų rinkos plėtrai. JAV institucijos (sutrumpintai vadinamos Fannie Mae ir Freddie Mac) prieš pusmetį tapo nemokios ir tuometinis prezidentas G.W.Bushas buvo priverstas gelbėti jas mokesčių mokėtojų pinigais, iš esmės – jas nacionalizuoti. Lietuvoje veikianti valstybės kapitalo UAB “Būsto paskolų draudimas” dėl netinkamos vadybos jau per artimiausius keliolika mėnesių, mano nuomone, taip pat bankrutuos. Nebent – kaip ir JAV – bus nuspręsta didinti jos kapitalą mokesčių mokėtojų  pinigais.

Taigi, tiek JAV, tiek Lietuvoje vyko iš esmės panašūs procesai, dėl kurių susidarė NT kainų burbulai, kurie šiuo metu bliūkšta ir kelia rimtų problemų abiejų (suprantama, ir daugelio kitų) valstybių ekonomikoms. Beje, pasak Tarptautinių atsikaitymų banko (savotiško centrinių bankų banko, įsikūrusio Bazelyje), būtent sparti kredito plėtra ir nekilnojamojo turto krizės dažniausiai sukelia valstybių finansų krizes.  Taigi, nevaldomas skolinimas ir nekilnojamojo turto burbulo “pūtimas” – vienos svarbiausių krizės Lietuvoje priežasčių.

Kad šis skolinimas Lietuvoje (ir kitose Centrinės ir Rytų Europos valstybėse) daugiauisiai vyko užsienio valiuta – ypatybė, kurios, suprantama, JAV nebuvo. Tačiau tai – svarbiausia priežastis, kodėl, kaip dažniausiai teigiama, Baltijos valstybės negali net  galvoti  (nors kai kurių rimtų ekonomistų nuomone, vis tik turėtų) apie savo valiutų devalvavimą. Problema ta, kad pastaraisiais mėnesiais beveik visose valstybėse su slankiuoju valiutų kursu – Lietuvos prekybos partnerėse – jau įvyko jų valiutų devalvavimas arba nuvertėjimas.

Dažnai cituojamas Lenkijos pavyzdys – labai iliustratyvus, nes Lietuvos užsienio prekybos deficitas su šia valstybe nuolat augo net ir iki zloto nuvertėjimo. Beje, neseniai vienoje diskusijoje teko išgirsti, kad Lietuvai zloto nuvertėjimas lito atžvilgiu problemų nesukels, nes dėl valiutos kurso kritimo Lenkijoje išaugs infliacija ir Lietuvos eksporto konkurencingumas šioje valstybėje nenukentės. Ką gi, pasižiūrėsime, ar infliacija Lenkijoje pasieks 30 proc. Maždaug tiek per pusmetį zlotas nuvertėjo euro ir, tuo pačiu, lito atžvilgiu. Labai tuo abejoju. Tuo labiau, kad š.m. sausio mėn. metinė infliacija Lenkijoje buvo viso labo apie tris proc. – bent tris kartus mažesnė negu Lietuvoje.

Beje, jei dabartiniam finansų ministrui vis dar neaišku, kodėl litras degalų Lenkijoje kainuoja 30ct pigiau negu Lietuvoje, tegu pasiskaičiuoja kaip dėl zloto kurso kritimo sumažėjo degalų akcizo Lenkijoje vertė, skaičiuojant litais – turėtų gauti tuos 30 centų. Taigi, tai, kad Lietuva negali sau leisti devalvuoti lito – papildoma krizę apsunkinsianti aplinkybė.

Beje, neteigiu, kad lito devalvavimas taip pat nepagilintų krizės. Paprasčiausiai būtina suvokti, kad dėl neleistino skolinimo užsienio valiuta esame atsidūrę finansinėje aklavietėje, kuomet spręsdami vieną problemą (eksporto konkurencingumo atstatymą devalvuodami litą), sukurtumę kitą – bankrotų bangą privačiame sektoriuje dėl skolos eurais pabrangimo.

Kaip jau minėjau kitur, alternatyva lito devalvacijai – reikšmingas kainų (taip pat ir darbo užmokesčio) mažėjimas, o tai reiškia aukštą nedarbo lygį ir didesnį ekonomikos nuosmukį. Deja, dabartinė valdžia kol kas nešneka apie esminį savo (valdžios sektoriaus) susitraukimą. Būtent nuo šio punkto turėjo prasidėti krizės įveikimo planas.

Kainos turės mažėti, tačiau tai – labai skausmingas procesas, ypatingai jei jos turės mažėti daug. O tai turės įvykti, nes infliacija Lietuvoje per praėjusius kelis metus ūgtelėjo kaip reikiant. Taigi, nevaldoma infliacija – dar viena krizę apsunkinsianti aplinkybė. Apie infliacijos problemas ir jos priežastis daug rašyta ir kalbėta. Akivaizdu, kad menkai kontroliuojami monopoliniai ir oligopoliniai verslo dariniai, patologinė biudžeto pajamų priklausomybė nuo augančių kainų bei didžiulis pinigų importas smarkiai prisidėjo prie infliacinių procesų Lietuvoje. Beje, praėjusį rudenį užsienio ekonominėje žiniasklaidoje buvo išplatinta ištrauka iš neoficialiais kanalais gautos Europos komisijos atsakaitos projekto: “Baltijos valstybės nesuvaldė skolinimo bumo ir infliacijos”. Tai – lakoniškas ir gana taiklus mūsų problemų priežasčių apibūdinimas, kitaip tariant – diagnozavimas.

Su pinigų importu ir nevaldomu skolinimu susijęs ir einamosios sąskaitos deficitas, kurio didžiausią dalį sudarė užsienio prekybos deficitas. Jis augo kelis metus iš eilės ir šį procesą galima būtų pavadinti savotiškais laiptais į krizę. Paradoksalu tai, kad Latvijoje ir Estijoje šis rodiklis ėmė mažėti jau 2007 metais, tuo tarpu pas mus jis toliau didėjo, kol praėjusių metų pirmąjį pusmetį pasiekė visų laikų antirekordą – 17,7 proc.

Tačiau labai svarbu ir tai, kad antrąjį 2008 metų pusmetį jis staiga sumažėjo iki maždaug aštuonių su puse procentų – daugiau kaip dvigubai! Nors šiaip tai – sveikintina tendencija, tačiau toks staigus deficito kritimas sukėlė daug problemų biudžetui, nes sumažėjo su importu susijusios pridėtinės vertės ir kitų mokesčių įplaukos.

Pasirodo, nevaldomas skolinimo bumas maitino importą, o šis nemaža dalimi – biudžetą. Šis biudžeto pajamų augimas, kuris siekė 20-25 proc.per metus, būdavo sėkmingai suvartojamas ir išdalinamas, nepasirūpinant jokiomis atsargomis juodai dienai, kuri dabar ėmė ir atėjo. Taigi, neefektyvus biudžeto valdymas visus praėjusius metus – dar vienas krizę komplikuojantis veiksnys.

Yra ir kitų krizę lėmusių priežasčių ir ją apsunkinsiančių aplinkybių – didelė priklausomybė nuo išorės finansavimo šaltinių, darbo jėgos judėjimo anticikliškumas (eksportavome darbo jėgą, dabar rizikuojame importuoti nedarbą), grėsmingos energetikos ūkio bėdos, tiesioginių užsienio investicijų badas ir kitos seniai nesprendžiamos ir naujai atsiradusios problemos. Tik visų jų suvokimas ir nuoseklus, o kartais ir radikalus sprendimas leistų tikėtis, kad panašių krizių pavyks išvengti ateityje.

Beje, sprendžiant iš pastarųjų savaičių ekonominių tendencijų, dėl visų šių bėdų Lietuva gali sulaukti ne tik ekonomikos recesijos (ji jau, be jokių abejonių, prasidėjo), tačiau ir ekonomikos depresijos – suminio bent 10-15 proc. BVP nuosmukio per dvejus metus ir 15-20 proc. nedarbo lygio šių metų pabaigoje arba kitais metais. Neatsitiktinai, matyt, ekonomistas R.Kuodis , kuris puikiai mato ir supranta besiklostančias tendencijas, siūlo Vyriausybei skolintis daug ir greitai. Pastarosiomis dienomis prie jo prisijungė ir komercinių bankų analitikai. Beje, verta paskubėti, nes Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ištekliai riboti, o su  juo, atrodo, jau derasi jau ne tik Rumunija, bet ir Lenkija, kurios ekonominė ir finansinė padėtis – geresnė negu mūsų.

Na, o dabar, kuomet jau turėtų būti akivaizdu, kad ne visos ekonominės krizės Lietuvoje šaknys glūdi už Atlanto, galime pabandyti sudaryti savąjį krizės kaltininkų sąrašą. Tai žmonės, kurie 2004 – 2008 metais užėmė atitinkamus postus ir turėjo efektyviai valdyti į šalį ateinančius didžiulius pinigų srautus, neleisti kilti nekilnojamojo turto burbului, valdyti kitus infliacinius procesus bei pasirūpinti finansinio rezervo sudarymu. Kitaip tariant, jie ir jų patarėjai privalėjo įžvelgti išorės grėsmes ir pasirengti jas neutralizuoti arba bent jau sušvelninti globalios finansų krizės poveikį. Juk krizė JAV prasidėjo 2007 metais ir buvo naivu manyti, kad ji aplenks Lietuvą. Įdomu, kokia komisija galėtų įvertinti šių žmonių nusikalstamą aplaidumą, nekompetenciją ir atsakomybę?

R.Šarkinas – Lietuvos banko valdybos pirmininkas

A.M. Brazauskas – buvęs ministras pirmininkas

G.Kirkilas – buvęs ministras pirmininkas

Z.Balčytis – buvęs finansų ministras

R.Šadžius – buvęs finansų ministras

V.Navickas – buvęs Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas

B.Vėsaitė – buvusi Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkė

J.Lionginas – buvęs Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas

Tai – preliminarus ir galbūt nepakankamai išsamus sąrašas. Žurnale “Time” paskelbtas sąrašas – žymiai ilgesnis, jame matome daug finansinių institucijų vadovų pavardžių. Tačiau manau, kad atsakomybė pirmiausiai turėtų tekti valdžios instuticijoms ir jų vadovams, kurie turėjo užtikrinti makroekonominį ir finansinį stabilumą Lietuvoje. Tuo labiau, kad bent jau “Swedbanko” vadovai (tiesa, kol kas ne Lietuvoje) jau pripažįsta savo klaidas.

Beveik visi šio sąrašo nariai – “buvusieji”, išskyrus p.R.Šarkiną, kuris bando aiškinti, kad gyventojai patys kalti dėl nepamatuoto skolinimosi, o jis pats ir visas Lietuvos bankas čia niekuo dėtas.

Įdomu ir tai, kad kai kurie piliečiai iš šio sąrašo vėl siūlosi gelbėti Lietuvą, teigdami, kad jų valdymo laikais Lietuvos ekonomika sėkmingai augo. Ekonomika dar sėkmingiau (t.y., sparčiau) augo Latvijoje. Žinome kuo visa tai kaimynams baigėsi – dviženklis BVP augimas jau virto dviženkliu nuosmukiu, o TVF suręsto “pagalbos paketo” Latvijai apimtis – net 35 proc. šios šalies BVP. Dėl šios “paramos”, kaip prognozuoja pats TVF, Latvijos valdžios sektoriaus skola išaugs nuo 10 proc. BVP iki beveik 50 proc.!

Nors to tikrai nelinkiu, deja, manau, kad neilgai trukus vis tik būsime priversti ir mes kviestis TVF pagalbą. To paties TVF, kurio misijos praėjusių metų pabaigoje Latvijoje vadovas C.Rosenbergas fenomenalų Latvijos ekonomikos augimą 2004-2007 metais apibūdino labai paprastai: tai tebuvo viso labo didelis burbulas.

Manau, kad šis jo apibūdinimas didele dalimi tinka ir Lietuvai. Suprantama, galėsime paklausti ir jo paties, jeigu šį pavasarį sulauksime jo vadovaujamos misijos Lietuvoje.

Na, o prieš skolinantis iš TVF (ar kitų institucijų) būtina atsakyti į svarbų klausimą – kaip efektyviai panaudoti skolintas lėšas, kad būtų ne tik sušvelninti krizės padariniai bet ir būtų sukurtos prielaidos tvariai ekonomikos plėtros ateityje.

Juk tie daugiau kaip 50 milijardų litų, kuriuos “importavome” per beveik penkerius buvimo ES metus ne tik neapsaugojo mūsų valstybės nuo šios krizės, bet netgi, atrodo, pagilins ją. Beje apie tai, kad taip gali atsitikti, taip pat rašoma vienoje neseniai atliktoje TVF studijoje.

O priežastis, kaip savo knygoje (“When markets collide”, 2008m. p.177) rašo M.El-Erianas, ta, “kad pinigų antplūdis paskatina nuostatas ir veiksmus, kurie nedera su ilgalaikiais valstybės tikslais ir pamatiniais jos veikimo bei valdymo principais”. Ir tai, matyt, taikytina ne tik Lietuvos valdžios, bet ir dalies verslo bei komercinių bankų atstovams. Galbūt tai taip pat galime laikyti viena iš krizės Lietuvoje priežasčių.