Per praėjusias dvi savaites Vilniuje įvyko gana daug ekonominių renginių. Tai – interenetinė bankų analitikų konferencija, tarptautinė konferencija “Lietuva pasaulyje: konkurencinga ar nukonkuruota?”, keli komercinių bankų periodinių ekonominių apžvalgų pristatymai. Šiuose renginiuose buvo kalbama apie šalies ekonomikos būklę ir jos perspektyvas. Bendra išvada, kurią galima padaryti – ekonomikos „aukso amžius“ Lietuvoje baigėsi, šalies laukia rimti išbandymai, kuriems nėra pasirengta. Ir apie visa tai buvo kalbama žymiai atviriau, negu prieš pusę metų. Tiesa, buvo ir bent viena konferencija (“Lietuvos ūkis globalioje rinkoje”), kurioje optimizmo, atrodo, buvo daugiau, tačiau joje neteko dalyvauti. Nebuvo atmesta ir ekonominės krizės galimybė, ypatingai 2010 metais, kuomet, kaip planuojama, bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė ir dėl to smarkiai išaugs elektros kaina gyventojams ir verslui. Kita vertus, kai kurie ekonomistai ir politikai į galimą krizę žiūri kaip į vienintelę būtinų pokyčių ir permainų šalyje galimybę. Skambėjo netgi toks teiginys: „krizė yra gerai“.

Konferencijose buvo kalbama ir apie menkėjantį šalies konkurencingumą, tiesioginių užsienio investicijų stygių, grėsmę eksporto plėtrai, pragaištingą struktūrinių reformų atidėliojimą, smarkaus energetinių išteklių brangimo poveikį mūsų tradicinei ir nepakankamai diversifikuotai ekonomikai ir kitas problemas, kurios trukdys šalies ekonominei raidai ateityje.
Buvo siūlomi (jau ne pirmą kartą) receptai, kurie turėtų padėti spręsti šias problemas ir užtikrintų, kad artėjantys ekonominiai sunkumai būtų kuo greičiau įveikti. Minėta, kad šalies valdžia, atrodo, pradeda suprasti padėties rimtumą ir yra nusiteikusi įsiklausyti į ekspertų nuomonę.
Ką gi, geriau vėliau, negu niekada. Problema ta, kad paprastų sprendimų paprasčiausiai nėra, o visiems kitiems priimti reikia ne tik poltinės valios, bet ir atitinkamos kompetencijos. Ir vieno ir kito, kaip visada, akivaizdžiai trūksta.
Visa tai, apie ką kalbėta šiose konferencijose, be abejo, svarbu ir teisinga. Tačiau norisi atkreipti dėmesį į kai kuriuos kitus reiškinius, kuriems minėtuose renginiuose buvo skirta labai mažai dėmesio, tačiau kurie yra labai svarbūs šalies ekonominiams procesams. Iš esmės tai – finansinių veiksnių vaidmuo ekonomikoje. Kažkodėl apie finansų ir pinigų (ir pinigus valdančių institucijų) vaidmenį ekonomikoje vengiama išsamiau kalbėti.

Kad neatrodytų, jog tolesnės mintys yra vien autoriaus „prasimanymai“, pasiremsiu dviejų visiems žinomų tarptautinių institucijų – Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Europos centrinio banko (ECB) pranešimų ir ataskaitų medžiaga.  Tai, kas toliau išdėstyta, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sudėtinga, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Tereikia valstybės finansų ir pinigų sistemų valdymą palyginti su savo šeimos ar įmonės finansų vadyba. Principai iš esmės – tie patys.
Pinigų importas ir infliacija
2003 m. birželio mėn. savo ataskaitoje, skirtoje Lietuvai, TVF paminėjo, kad dėl į šalį iš Europos Sąjungos (ES) pateksiančių didelių finansinų injekcijų reikšmingai išaugs infliacijos rizika. Atkreipkite dėmesį į datą – metai iki Lietuvai įstojant į ES.

Per trejus pilnus narystės ES metus (2005 – 2007) į Lietuvą buvo „importuota“ apie 44 mlrd. litų pinigų: 9,4 mlrd. litų ES paramos,  6,1 mlrd. litų emigravusiųjų piliečių pervedimų (oficialiai apskaitytų) ir net 28,4 mlrd. litų motininių bankų lėšų. Visa tai – didžiulis pinigų srautas (kasmet apie 15-20 procentų, lyginant su BVP), kurio Lietuva ir laukė. Juk stojant į ES, buvo skelbiama, kad paramos lėšomis ir pigiais kreditiniais ištekliais paspartinsime ekonomikos plėtrą ir pasivysime senbuves ES nares.

Šie pinigai dideliu srautu tekėjo į šalį, ypatingai į statybų ir NT sektorių. Labai daug šių pinigų buvo skirta ir vartojimui. Būtent didžiulės pinigų pasiūlos (daugiausia per bankų paskolas) ir ribotų galimybių juos efektyviai absorbuoti (statybininkų pajėgumų trūkumas, žemės paskirties keitimo ir kiti biurokratiniai trikdžiai) sąveika lėmė būsto burbulo susidarymą. Tai taip pat įtakojo lūkesčius, gyventojų ir įmonių investicijų sprendimus, didžiulius skolinimosi tempus ir intensyvų vartojimą. 

Palyginkime: kreditiniai ištekliai per tuos pačius trejus metus išaugo daugiau kaip 150 proc., tuo tarpu suminis realiojo BVP augimas per tą patį laikotarpį tesudarė 26 proc. Ši disproporcija vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu negalėjo neprisidėti prie infliacijos skatinimo procesų, nes pinigų kiekis paprasčiausiai buvo neadekvatus sukurtų prekių ir paslaugų kiekiui šalyje. Nemaža dalis tų pinigų, suprantama, buvo skirta importui finansuoti ir tai skatino nuolat per tuos metus augusį Lietuvos užsienio prekybos (ir einamosios sąskaitos) deficitą.

Be abejo, agresyvi komercinių bankų plėtra šalyje – sudėtinė viso šio proceso dalis. Tačiau bankai pirmiausia yra verslo organizacijos, todėl jie, siekdami savo tikslų ir tarpusavyje konkuruodami, taip ir privalėjo elgtis.
Taigi, infliacija – bent dalinai, o būsto burbulas – be jokių abejonių yra didžiulio ir nevaldomo pinigų importo pasekmė. Ar kas nors dėl to turėtų jaustis atsakingas?
Lietuvos banko atsakomybė dėl būsto burbulo

2008 m. balandžio mėn. tas pats TVF paskelbė memorandumą apie nacionalinių centrinių bankų vaidmenį smarkiai kylant ar krentant NT kainoms. Iš esmės tai – rekomendacija centriniams bankams prisiimti atsakomybę dėl NT burbulų susidarymo.

Tiesa, TVF rašo apie monetarinių (pinigų politikos) priemonių taikymą reguliuojant šį procesą. Tai, kad Lietuvos bankas (LB) jų praktiškai neturi, nereiškia, kad jis nieko negalėjo padaryti. Seniai galima buvo nustatyti griežtesnius skolinimo standartus, galbūt diferencijuoti juos priklausomai nuo skolinimo valiutos. Tai daro, pavyzdžiui, Lenkijos centrinis bankas.
Galima buvo raginti komercinius bankus ar reikalauti iš jų fiksuoti palūkanas teikiant būsto paskolas. Kai kuriose šalyse – Vokietijoje, Danijoje ir kitur – 75-90 proc. būsto paskolų išduodama fiksuotomis palūkanomis.  Galbūt galima buvo net nustatyti bankams skolinimo kvotas.  Taip daro Kinijos, kurioje taip pat yra pinigų “antplūdis” – tiesa, pirmiausia dėl intensyvios eksporto plėtros – centrinis bankas.

Apie centrinių bankų vaidmenį valdant makroekonominius procesus šalyse buvo kalbama ir šių metų pradžioje vykusiame Pasaulio ekonomikos forume Davose. Ši diskusija kilo dėl finansų krizės JAV, kurių centrinis bankas pernelyg “liberaliai” prižiūrėjo būsto paskolų rinką. Taigi, LB vaidmuo ir atsakomybė dėl būsto burbulo bei bendrai – dėl makroekonominio ir finansinio stabilumo valstybėje – labai rimtas ir pagrįstas klausimas, tačiau atrodo, kad jokia kita valstybės institucija nesiima jo svarstyti.
Tai keista dar ir dėl to, kad pagrindinis LB tikslas (pasak Lietuvos banko įstatymo 7-o straipsnio) – kainų stabilumo palaikymas. LB kasmet teikia Seimui ataskaitą apie tai, kaip jam sekasi siekti šio tikslo. Nors, kalbant apie kainas, dažniausiai turima omenyje vatojimo kainos, šiame kontekste svarbu neužmiršti ir NT kainų dinamikos Lietuvoje. Juk NT kainų augimas – taip pat infliacija. Kodėl gi Lietuvos banko nepaklausus, kaip jam sekėsi (ir sekasi dabar, kai jos krenta) užtikrinti nekilnojamojo turto kainų stabilumą? Ir kas gi, jei ne Seimas, turėtų tokius klausimus užduoti?
Infliacijos valdymo ir makroekonominio bei finansinio stabilumo problemos esant fiksuotam valiutos kursui
Šios problemos minimos keliuose aukštų Europos centrinio banko pareigūnų pranešimuose. Iš esmės tai reiškia, kad šalys, įstojusios į ES, tačiau turinčios fiksuotą valiutos kurso režimą, atsisakė savarankiškos pinigų politikos ir tapo priklausomos nuo išorinių pinigų sistemos veiksnių (pinigų kiekio ir jų kainos).

Esant visiškai liberalizuotam kapitalo judėjimui ir menkam privataus sektoriaus įsiskolinimo lygiui šalyje, finansų rinkos plėtra iš užsienio garantuoja, kad šalyje pinigų bus, tačiau ekonomikos perkaitimo, o tuo pačiu ir infliacijos rizika tampa labai didelė.

Kitaip tariant, tokios šalys praktiškai nebekontroliuoja pinigų emisijos ir patiria visas neigiamas to pasekmes, įskaitant galimą valiutos nuvertėjimą (arba jos perkamosios galios kritimą dėl infliacijos) šalies viduje.
Tai, kad kai kurios kitos Rytų ir Centrinės Europos valstybės (Lenkija, Čekija, Slovakija), sugebėjo išlaikyti reikšmingai mažesnį infliacijos lygį, lyginant su Lietuva ir jos Baltijos kaimynėmis, dalinai lėmė ir tas faktas, kad jos turi lankstesnį valiutos kurso režimą. Manoma, kad šio veisknio įtaka mažesnei infliacijai buvo 1-2 procentiniai punktai.
Tiesa, šios šalys tuo pačiu sugebėjo pritraukti pakankamai daug tiesioginių užsienio ir kitų investicijų ir sėkmingai plėtoti eksportą, dėl ko jų valiutų kursai per metus pakilo 10-15 procentų ir būtent kurso kilimas lėmė mažesnę infliaciją.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad autorius šiuo metu pasisako už valiutos kurso režimo pokyčius Lietuvoje. Tai tikrai sukeltų daugiau bėdų, nei atneštų naudos. Tačiau apie tai reikia kalbėti.

Tai taip pat tai reiškia, kad buvo būtina ieškoti kitų priemonių, užtikrinančių didesnį pinigų sistemos savarnakiškumą ir, tuo pačiu, geresnį makroekonominių procesų valdymą. Lietuvai (kaip ir kai kurioms kitoms šalims), keičiantis makroekonominei situacijai ir nesikoreguojant valiutos kursui, didesnė  ir galbūt nevaldoma korekcija (šiuo atveju – ekonominės veiklos susitraukimas) gręsia visai ekonomikai. Tai ir yra “kietojo ekonomikos nusileidimo” rizika. Tai taip pat minima ECB pareigūnų pranešimuose.
Kitaip tariant, valiutos kurso pokyčiai, esant lanksčiam jo režimui, atlieka signalinę ir amortizuojančią funkciją. o Lietuva šio mechanizmo neturi.

Skolinimosi užsienio valiuta keliami pavojai.

Šiuos pavojus mato ir TVF, ir ECB pareigūnai (ir daug kitų ekspertų). Šiuo metu didžioji dalis šalies privataus sektoriaus (namų ūkiai ir įmonės) skolos komerciniams bankams yra denominuota eurais. Bendra tokios skolos suma š.m. 1-jo ketvirčio pabaigoje buvo daugiau kaip  10 milijardų eurų. Per narystės ES laikotarpį ši skola išaugo daugiau kaip 4,5 karto.
Štai kodėl apie lito kurso režimo pokyčius šalies valdžia ir LB net nediskutuoja. Labai paprasta apskaičiuoti, kokie būtų patirti nuostoliai, nukritus lito kursui euro atžvilgiu kad ir dešimt procentų. 

Paprasčiausiai visi finansų sistemos dalyviai (ir besiskolinantieji) bei šią sistemą prižiūrinčios šalies institucijos darė ir toliau daro prielaidą, kad lito kursas liks stabilus iki pat euro įvedimo. Problema ta, kad niekas dabar jau nebegali pasakyti, kada euras bus įvestas ir kas atsitiks ekonomikoje bei finansų rinkose iki to laiko. Ši nežinia ir yra pagrindinė problema.
Turbūt neverta net priminti, kad sprendimą dėl Lietuvos patekimo į euro zoną ir lito kurso euro įvedimo metu priims ES institucijos. Euras tolsta nuo Lietuvos kaip judantis miražas, tuo tarpu skolos šia valiuta nuolat auga.
Susiklosčius nenumatytoms ekonominėms aplinkybėms, kuomet lito kurso ar jo režimo pokyčiai galėtų būti reikalingi ar naudingi,  to net negalėsime svarstyti dėl gręsiančių finansinių problemų visiems valstybės sektoriams.
Visa šalis yra „pasodinta ant valiutos rizikos“. Įdomu būtų išgirsti atsakymą į klausimą – kas už tai atsakingas?

Tuo tarpu, nemažėjant infliacijai (toliau augant kainoms) ir liekant tam pačiam lito kursui, Lietuvos eksporto konkurencingumas mažėja ir toliau nuolat mažės atžvilgiu tų šalių, kuriose euras jau yra įvestas ir yra mažesnė infliacija (visa euro zona). Tai – dar vienas fiksuoto valiutos kurso minusas, kuris pasireiškia esant didelei infliacijai.

Iš taip vadinamųjų tokio valiutos kurso režimo pliusų (kainų stabilumas, investicinio klimato patikimumas, ir pan.) senokai beliko tik mitai. Paprasčiausiai Lietuva nebeturi galimybės net svarstyti savo valiutos kurso reikalų, o tai – blogai.
Šalies ekonomikos priklausomybė nuo išorės finansavimo šaltinių

Ši “priklausomybės liga” minima TVF ataskaitose ir ECB pareigūnų kalbose (bei daugelio užsienio analitikų pranešimuose). Didžiąją dalį bankų paskolų komerciniai bankai teikia gavę finansavimą iš savo motininių bankų.
Šis procesas šalyje intensyviai vyksta keleri metai, tačiau jau kurį laiką motininiai bankai ir juos prižiūrinčios institucijos (Švedijos centrinis bankas ir Švedijos finansų priežiūros inspekcija) demonstruoja didelį susirūpinimą blogėjančia makroekonomine padėtimi Baltijos šalyse.
Nesiplečiant čia apie šio blogėjimo priežastis (apie tai užsiminta aukščiau bei rašyta kituose šio autoriaus straipsniuose), yra pakankamai didelė rizika, kad šis finansavimo šaltinis artimiausiu metu reikšmingai sumenks.
Tuo tarpu lėšų iš vietinių finansavimo šaltinių (gyventojų ir įmonių indėliai bankuose, draudimo įmonių, pensijų ir investicinių fondų lėšos, kurios beveik visos investuojamos užsienyje) gali pritrūkti, kad būtų patenkinti skolinimosi poreikiai bei tuo pačiu užtikrinta ekonomikos plėtra šalyje, kai toks laikas ateis.

Neatsitiktinai šiuo metu paskolos dažniausiai išduodamos beveik vien tik eurais, o bankų išduotų paskolų litais likučiai per praėjusius metus netgi sumažėjo keliais milijardais litų. Taigi, Lietuvos finansų sistema yra pernelyg atvira, priklausoma nuo išorės finansavimo šaltinių bei padėties užsienio finansų rinkose ir dėl viso to – labai pažeidžiama.
Apie visus šiuos dalykus per minėtus ekonominius renginius beveik nebuvo kalbama, tačiau tai – taip pat labai svarbu. Todėl šioms temoms buvo skirta dar viena – gegužės 27d. Vilniuje vykusi nepriklausomų analitikų organizuota konferencija „Ketveri Lietuvos metai Europos Sąjungoje: ar yra kelias iš ekonominės ir finansinės aklavietės?“. Yra ir daugiau svarbių temų, kurios nebuvo liestos šį mėnesį įvykusiuose ekonominiuose renginiuose, tačiau apie jas – kitą kartą.