Pradėjęs domėtis Lietuvos finansais, netrukau susidurti su įdomiais reiškiniais. Užsienio analitikai, pradedant 2007 metais ir netgi anksčiau Baltijos valstybių ekonomines perspektyvas vertino neigiamai, o dauguma ekonomistų ir bankų analitikų Lietuvoje jokių esminių problemų ir grėsmių nematė. Netgi ir prasidėjus finansų krizei JAV 2007 metų viduryje, jiems vis dar atrodė, kad jokių esminių problemų bei grėsmių Lietuvos ekonomikai nėra. Bent jau apie jas viešai nekalbėjo.

Tiktai 2008 metų viduryje šalies viešojoje erdvėje pasigirdo neigiamų šalies ekonomikos perspektyvų vertinimų ir prognozių, tačiau toli gražu neprilygusių tam, ką stebime dabar – sparčiai augančiam nedarbui ir milžiniškam ekonominės veiklos nuosmukiui.

Kitas mane sudominęs reiškinys – kontrastas tarp to, kaip sekėsi rasti bendrą kalbą su užsienio ekspertais ir vietos analitikais. Su užsienio specialistais jokių problemų atvirai diskutuoti visiškai nekildavo, o tarpusavio supratimas atsirasdavo per kelias pokalbio minutes.

Kalbantis su Lietuvos ekspertais, neretai būdavo visai kitaip. Pastarieji dažniausiai apskritai skeptiškai vertino užsieniečių nuomonę. Vienas jų – R.Kuodis – neseniai vienoje laidoje pacitavo savo darbdavį – Lietuvos banko valdybos pirmininką R.Šarkiną: „Tie užsienio ekspertai dažnai negalėtų pirštu žemėlapyje parodyti, kur yra ta Lietuva“.

Kadangi jie dažniausiai nėra buvę Lietuvoje, esu tikras, kad tikrai negalėtų. Tačiau manau, kad ekonomiką ir finansus jie išmano ne prasčiau už vietinius ekspertus. Dėl to pastarieji dabar ir yra labai nustebę dėl tokių katastrofiškų ekonominės veiklos rodiklių šalyje.

Pabandysiu apžvelgti kai kuriuos užsienio analitikų vertinimus ir įspėjimus Lietuvai, kurie bent dalinai paaiškina tai, ką šiuo metu išgyvename ir ką dar turėsime patirti.

Vienas pirmųjų, įspėjęs Baltijos valstybes apie gresiančius pavojus, buvo N.Roubinis. Šis patyręs ekonomistas, dirbęs JAV prezidento B.Clintono ekonomikos patarėju ir šiuo metu konsultuojantis Tarptautinį valiutos fondą (TVF), vienas pirmųjų numatė JAV finansų krizę. Jis dar 2006 metų viduryje įžvelgė dvi galimas grėsmes Baltijos valstybėms – Europos Sąjungos (ES) ekonomikos lėtėjimą ir su tuo susijusias eksporto plėtros problemas bei energetikos išteklių kainų šoką.

Su pirmąja problema mes galynėjamės dabar, nes visos ES valstybės patiria ekonomikos nuosmukį. Su antrąja buvome skaudžiai susidūrę praėjusiais metais, kai naftos kaina buvo pakilusi iki beveik 150 JAV dolerių už barelį.

Gerai, kad ši kaina dabar nukrito, tačiau išlieka didžiulė grėsmė, kad ji vėl ims kilti atsigaunant pasaulio ekonomikai. Taigi mes, uždarę Ignalinos AE, galime pakliūti į žiaurius gniaužtus – sunkiai gaivinti eksportą su sparčiai brangstančiais energetiniais resursais. Tai su mūsų dabartine ekonomikos struktūra gali tapti sunkiai įveikiamu uždaviniu.

Tas pats ekonomistas ir jo kolegos įžvelgė ir kitas Lietuvos bei mūsų šiaurinių kaimynų problemas: nuolat augantį einamosios sąskaitos deficitą (ESD), priklausomybę nuo išorės finansavimo šaltinių ir aukštą įsiskolinimą užsienio valiuta. Šios trys problemos dažnai buvo minimos ir kitų užsienio specialistų komentaruose apie Baltijos valstybes. Jei pirmoji – augantis ESD – dar būdavo minima vietos bankų analitikų apžvalgose, apie kitas dvi Lietuvoje beveik niekur neteko skaityti.

Galbūt dėl to, kad su šių problemų atsiradimu yra tiesiogiai susiję patys bankai. Jie intensyviai skolinosi iš savo savininkų Skandinavijoje ir sparčiai augino paskolų portfelius vietinėse rinkose, aršiai kovodami dėl rinkos dalies. Tos kovos vaisiai dabar bumerangu grįžta į bankus sparčiai augančiomis blogomis paskolomis. O kai kurie jų Švedijoje jau prašo valstybės pagalbos, tiksliau – mokesčių mokėtojų pinigų.

Vienas jų – „Swedbank“ – patylomis yra netgi dalinai nacionalizuojamas, na, o bent trys atgailaujantys šio banko vadovai per pastaruosius kelis mėnesius yra viešai pripažinę, kad toks beatodairiškas skolinimas Baltijos valstybėse buvo pernelyg rizikingas.

Lietuvoje vis dar girdime bankų atstovų kalbas, kad niekas prievarta paskolų žmonėms neįsiūlė ir kad jie patys kalti dėl nepamatuotų lūkesčių.

Su tuo netgi galima būtų sutikti, tačiau ar ir patys bankai netapo savo nepamatuotų lūkesčių bei prognozių aukomis? Kita vertus, kažkas valstybėje turėjo užtikrinti makroekonominį ir finansinį stabilumą. Tačiau tokios valstybinės institucijos Lietuvoje neatsirado. Neatsitiktinai dabar dominuoja ir toks užsienio ekonominės žiniasklaidos vertinimas: „Baltijos valstybės nesuvaldė skolinimo bumo ir infliacijos“.

Apie tokį skolinimo bumo ir apskritai didžiulių finansų srautų keliamas grėsmes valstybių ekonominiam bei finansiniam stabilumui Lietuvą yra įspėjęs TVF. Jis dar 2003 metų ataskaitoje, skirtoje Lietuvai, labai konkrečiai paminėjo, kad dideli iš išorės ateinantys finansų srautai valstybėje gali sukelti infliaciją. O studijoje, atliktoje 2007 metais, padaryta išvada, kad jei valstybėse yra didelis ESD, šie kapitalo srautai gali pridaryti daugiau žalos negu sukurti naudos. Dabar matome, kad taip ir atsitiko.

R.Kuodis ir kiti džiaugiasi, kad ESD šių metų sausį beveik išnyko. Viena vertus, tai tikrai teigiama tendencija, kuri rodo, kad vartotojai pradėjo gyventi pagal realias galimybes. Tačiau kaip skausmingai šis ESD susitraukimas veikia biudžeto pajamas!

Jei taip paprasta būtų sumažinti ir biudžeto išlaidas, problemų nebūtų. Tačiau šis neišvengiamas mažinimas gali sukelti socialinę ir politinę krizę. O tai vargu ar būtų teigiami reiškiniai. Šis staigus ESD ir su tuo susijęs biudžeto pajamų susitraukimas – viena iš makroekonominio nestabilumo apraiškų. Jų buvo ir daugiau – netvarus BVP augimas, nekilnojamojo turto ir kitų kainų šuoliai ir pan.

Taigi, staigus užsienio paskolų srauto nutrūkimas bei to pasekmės biudžeto finansavimui ir buvo ta grėsmė, apie kurią mus įspėjo užsienio analitikai, rašydami apie pavojingą priklausomybę nuo išorės finansavimo šaltinių. Ir nesuklydo.

Estija, kuri pirmoji dar 2007 metais pradėjo stabdyti šių paskolų srautą, dabar turi didesnių galimybių valdyti savo viešųjų finansų problemas.

Lietuvoje ESD augo net iki 2008 metų vidurio, todėl buvusi Vyriausybė ir galėjo girtis biudžeto pajamų plano vykdymu. Na, o šiai Vyriausybei teko visos šio staigaus ESD susitraukimo pasekmės ir, atrodo, ji tik dabar pradeda suprasti, kas įvyko su visais jos biudžeto planais ir kodėl mokesčių reforma nedavė beveik jokių teigiamų rezultatų.

Skolinimosi užsienio valiuta keliami pavojai – beveik visose užsienio analitikų apžvalgose apie Rytų ir Vidurio Europos valstybes minima problema. Būtent dėl šios problemos neįmanoma svarstyti valiutos kurso keitimo galimybės Lietuvoje, net jei ir susidarytų Lito patikimumo įstatymo trečiajame straipsnyje minimos „nepaprastos aplinkybės“.

SEB banko prezidento patarėjas G.Nausėda, 2007 metų gruodį pristatydamas makroekonominę apžvalgą, pasiūlė sukonkretinti šią įstatyme minimą sąvoką. Pasak, jo tai galėtų būti tokios ekonominės aplinkybės, kai realusis BVP smunka du ketvirčius iš eilės arba absoliuti eksporto plėtra mažėja šešis mėnesius paeiliui. Apskaičiavę šių metų pirmojo ketvirčio BVP, be jokių abejonių, jau ir turėsime tokius du ketvirčius. Eksportas smunka jau bene keturis mėnesius iš eilės.

Taigi, pasak G.Nausėdos, netrukus susiklostys nepaprastos ekonominės aplinkybės, kurioms esant, Lietuvos bankas ir Vyriausybė gali pakeisti lito ir euro kursą. Gerai, kad ši nuostata netapo įstatymo norma. Tačiau dabartinis lito ir euro kursas tikrai nepadeda mūsų ekonomikos konkurencingumui.

Tai, kad litas – pervertintas, užsienyje neabejoja beveik niekas, taip pat ir paties SEB pagrindinio banko analitikai. O pagrindinė priežastis, kodėl šiuo metu neįmanoma net galvoti apie šio kurso keitimą – didžiulės gyventojų ir įmonių skolos eurais. Tai dar viena problema, kuri lieka visų Lietuvoje skelbiamų ekonominių ir finansinių apžvalgų užribyje.

Įdomu, kokios dar turi susiklostyti nepaprastos ekonominės aplinkybės, kad būtų galima kalbėti apie lito ir euro kurso pakeitimą? BVP nuosmukis šešis ketvirčius iš eilės ir dvigubas eksporto apimčių sumažėjimas? Neraginu šio kurso keisti dabar, tačiau ar netaps mūsų ekonomika neatsakingo finansinių rizikų valdymo šalyje – nepamatuoto skolinimo užsienio valiuta – įkaite?

R.Kuodis mano, kad ne, kadangi valiutos kursas – tik viena iš daugelio kainų ekonomikoje. Problemos išsispręs, nes, pasak jo, nukris visos kitos kainos: darbo užmokesčio, elektros, dujų, šilumos, maisto, biurokratų išlaikymo, šiukšlių surinkimo, socialinių išmokų pensininkams ir kitiems, vaistų ir dar daug kitų.

Pažiūrėsime, kiek tai truks ir kiek toks mažinimas kainuos. Būtų gerai, kad nekainuotų šios Vyriausybės ir dar vienos emigracijos bangos – apie tai taip pat įspėja užsienio ekspertai. Apie tokias ir panašias problemas bei rizikas TVF įspėjo ir Latviją, kai jos vyriausybė – jau buvusi – atsisakė pakeisti lato kurso svyravimo ribas, bijodama savo valiutos nuvertėjimo.

Yra ir kitų mūsų problemų, apie kurias mes Lietuvoje menkai težinome, tačiau jas nagrinėja užsienio ekspertai. Tai – infliacijos valdymo sunkumai, esant fiksuotam lito kursui. Šią problemą, įvardijo Europos Centrinis bankas, kuris turės dalyvauti nustatant lito kursą, kai kada nors Lietuvoje bus įvedamas euras. Tai ir centrinių bankų atsakomybė dėl nekilnojamojo turto burbulų susidarymo. Mūsiškis burbulas sprogsta su trenksmu, o apie šią grėsmę rašiusį TVF tikriausiai netrukus teks kviestis greitosios finansinės pagalbos.

Taigi, nors tarp užsienio analitikų pasitaiko visokių, tačiau man retai teko susidurti su įžvalgomis ir komentarais tokių, kurie nekompetetingai ar pernelyg paviršutiniškai vertino padėtį Lietuvoje. Nors neabejoju, kad retas kuris iš jų žinojo, kur ta Lietuva yra. Juk jų veiklos sritis – ne geografija ar istorija.

Ir bent jau kol kas, man atrodo, dauguma šių analitikų nurodytų problemų ir grėsmių pildosi. O mes vis dar vengiame kalbėti apie jas ir apie tikrąsias jų priežastis, manydami, kad jos – neesminės arba kad dėl jų kalta vien tik globali finansų krizė.